apie miškais atėjusį rudenį

tik dabar, kai už lango bjauriai lyja, kai kiekvieną mūsų ruduo palietė savo šalta ir šlapia ranka, supranti, kad tai buvo tikra laimė, tas tegu ir neilgas laikas, kai miškai švytėjo nuo rugsėjo šiemet tikrai šiltokos saulės...tai buvo galimybė pagauti tas valandas, tuos vaizdus ir sudėti į savo atminties skrynią - kad apšviestų ir sušildytų, kai medžiai dar tebebus geltonai raudonai nusidažę, bet šiaurinis vėjas jau gins mus į pastogę...Dar viena pamoka - reikia suspėti pamatyti, pajausti, pasimėgauti viskuo, kas yra tą akimirką, nes tai, kas tegu gal ir tęsiasi kalendoriškai - jau yra kitaip...Bet tai nereiškia, kad tas miškais atėjęs ruduo, tegu šaltas ir šlapias, toks jau visai nieko vertas - juk kojas parietus sėdėti priešais židinį, niekur neiti, tiesiog mėgautis nieko neveikimu, yra irgi malonumas...tik jau kitoks...Todėl dabar jau mėgautis reikia juo - kad suspėtume...nes gal ne miškais, bet ruduo kažkur išeis, užleis vietą žiemai - gal gražiai ir baltai? Tikėkimės...

apie lietuvišką virtuvę

na gerai, nuraminu - čia nebus nieko apie tai ką gaminti, iš ko gaminti, nes panašių puslapių yra galybė (prisipažinsiu, tikrai ne vieną jų mėgstu, o www.beatulia.blogspot.com pagelbėjo ne kartą savo tikrai gerais ir patikrintais receptais). Tiesiog, šiame mūsų migracijos, integracijos, kultūrinių mainų laike vis dažniau tampa nemadinga, o gal tiksliau sakyti - tampa madinga, peikti lietuvišką virtuvę. Kad labai jau nesveika, riebi, neišradinga, kad jei maitintis tais visais riebalais - aterosklerozė garantuota, o dar ir visokių kitokių baisybių patirsi. Nesiginčiju, gal ir gali taip kažkam nutikti...Bet vis prisimenu savo dėdę Stasį, kuris mirė 87-erių - pamenu vaizdą iš vaikystės, kai dėdienė jam ištraukdavo riebų virtų lašinių gabalą, kurie su bulvėmis, raugintais agurkais, krienais, virtais burokėliais  ar dar kokiais priedais buvo dažnas jo valgis, o atšalę tie lašiniai keliaudavo su juo pietums į kolūkio laukus. Nežinau ar kuris įsivaizduojam save, kad išgyvensim tiek metų.

Taigi, be jokios sąžinės graužaties ir šį rudenį, kai tik atsirado laiko, jau nukasus savas bulves sodyboje, bulvių plokštainis (man vistiek suprantamiau tiesiog kugelis) garavo ant mūsų stalo - su nemažai šoninės, grietinės viduje, su padažu iš paspirgintų lašinukų ir svogūnų ant viršaus... Buvo taip skanu, taip kvepėjo, kad tie bauginimai nuo visko visados nurankioti visokius riebaliukus net kvaila būtų galvoti. Ir cepelinų noriu, ir raugintų kopūstų sriubos su šonkauliukais, ir barščių, kuriuose kvepia rūkytas juose virtas kumpis...

Nes manau verta prisiminti žodžius, kuriuos kažkada sakydavo vienas mano viršininkų - kalnuose žmonės ilgai gyvena ne dėl gero oro ir sveiko maisto - jie viršininkų neturi...

Taigi, gal tiesiog ne vien lietuviški patiekalai gali sutrumpinti mūsų gyvenimą?

apie lovą iš palėpės

...yra daugybė daiktų, kurie nesitiki, kad kada nors vėl bus reikalingi. Jų likimas - būti išmestiems į šiukšlyną arba bent jau užkeltiems kur į palėpę ar kokį sandėliuką. O jei daiktas vis dėlto turi savo istoriją - su kažkuo iš mūsų einančius prisiminimus, kai matei, lietei, naudojaisi šiuo daiktu? Tegu atsitiktinaijį pamatai, bet pamatęs supranti, kad jis turi prasmę vėl atgyti. Kartais šiuolaikiškame mūsų miesto bute, sėkmingam eklektiškam interjero sprendimui, kartais ten, kur bėga nepakartajamos mūsų vasaros. Panaši istorija su iš palėpės nukelta metaline lova - pamenu, kad ji ten stovėjo visą vaikystę...o kaip baisoka būdavo pamiegoti popiečio metą, tarp visokių rakandų palėpėje, voratinklių, neįprastų garsų...nežinau, kodėl ten kartais eidavom pogulio? Gal kad ateitų metas, kai suprasiu, kad ši lovelė būtina vasaros verandoje - su šiugždančiu šių metų kvietrugių šiaudų prikimštu čiužiniu...

apie vidurvasarį

Kada galim sakyti, kad jaučiam tikrą vasarą? Manau, net ne pliaže, paežerėje, vakaro tylos klausydami..Man tikroji vasara, kai ką tik nuskintą darže, mažutėmis sėklomis, kvepiantį agurką įmerki į dar labiau kvepiantį šių metų medų - ir mėgaujiesi... kvapu ir skoniu, nes tai būna tik vasarą... deja, net ir vasarą trumpai, nes vėliau jau ne taip kvepia agurkai, o medus sutirštėja...Todėl telieka kiekvienam pajusti  tą ypatingą skonį ir kvapą - juk dabar ir yra vidurvasaris...

apie žydėjimą

Kaip ta slyva pražydo, kokia balta, kokia kvepianti, akies neatplėši...Nenuneigsi - graži, tiesiog, gražuolė... Ir kvepėjo, ir bitės ją lankė. Atrodytų, kad tokia grožybė gal ne visam laikui, bet turi būti, tęstis, džiuginti. Deja...Jau po trijų dienų viskas pasikeitė...Pasikeitė greit ir negrįžtamai (šiuo atveju, laimei, iki kito pavasario).

O dabar pražydo obelys - ne taip rėžiančiai, po truputį, iš rausvų pumpurų skleisdamos žiedą vienas po kito...Kažkoks tarytum labiau subrandintas grožis, kuriam lemta ilgiau užsibūti tame žydėjime. Juk ir skirtas didesnio vaisiaus užmezgimui, o tas vaisius irgi ilgesniam gyvenimui skirtas...

Štai ir galvoju - juk panašu į tą vienadienį, ryškų, pabrėžiamą "žydėjimą" - žurnalų viršeliuose, gyvenimo būdo laidose, kur jaunam kūnui tiek daug liaupsių ir dėmesio. Kiek ir kaip daugeliui lemta žydėti? Ir vistiek rinkčiausi būti obelimi, ne ta gražuole slyva...

apie Velykas

Juk nesutiksite, jei sakysiu, kad daugelis ne ką ir suprantame, kas tai yra Velykos...Ir aš nelabai suprantu, iš tiesų... Gavėnia, Didžioji savaitė, Prisikėlimas... TV ir kt. komunikacijos net ir norint nelabai leistų atsisakyti muzikos, susilaikyti nuo mėsos. O ir patys savęs, pripažinkime, klausiame - o kam to reikia? Aišku, norintis visad ras ir laiko, ir galimybių. Bet juk esame, vėl sakau - pripažinkime, daugiau tik formalūs katalikai. Todėl ir lieka Velykose irgi svarbūs, tiesa, kiti dalykai - išsaugota margučių tradicija, suėjimo tėvų namuose tradicija...Ir tai irgi gražu ir prasminga - kvepiantys pyragais namai, aprišinėjami žolelėmis dažymui kiaušiniai, nuvežantys į bažnyčią ar kartu su tėvais nueinantys suvažiavę šiai dienai vaikai... Tai kas, kad truputį "pamiršom" formaliuosius bažnytinius reikalavimus - juk tikime Prisikėlimu, tikimės Prisikėlimo - bent jau savyje...Vadinasi, Velykos prašviesina mūsų gyvenimus, o ar ne tokia yra Prisikėlimo prasmė? Aleliuja!

apie gimtadienių sveikinimus

Juk ir prieš kiek metų buvo mano ir draugų gimtadieniai... Tik jaunystėje jie neatrodė tokie jau reikšmingi, neretai net ir nelabai juos pažymėdavom. Tiesa, vaikystės gimimo diena, tegu ir tamsaus lapkričio gale, būdavo tikra šventė - ateidavo dvi trys draugės, padovanodavo dažniausiai po knygutę, tada kainavusią pora dešimčių kapeikų. O labiausiai prisimenu mamos želė - supjaustytą kubeliais, sudėtą į krištolinę vazelę su rankenėle... gražiai  prieš šviesą savo tamsiu raudoniu atrodantį želė... Dabar gimimo dienų tiek daug, neretai vis įsimintinų, jubiliejinių, su nuliu ar penkiais... Sunku rasti tinkamą dovaną, nelengva rasti ir žodžius - tinkamus, nelėkštus, įsimintinus, prasmingus, savo pozityvia energija padedančius tam žmogui .

O taip pabodo tie "laimės, meilės ir pinigų" linkėjimai. Gal geriau tiesiog palinkėti puodelio kvapnios arbatos,  netikėto seniai matyto draugo skambučio, vėl išgirsti  artimo žmogaus meilės žodžių, kantrybės išklausyti senstelėjusių tėvų pasakojimus apie jų jaunystę, vaikų prisipažinimo, kad jiems esam svarbūs, vaikaičių apkabinimo, ankstyvo prabudimo saulei tekant, pyragais kvepiančių savaitgalių namuose, pirmųjų vasaros alyvinių obuolių krepšio, galimybės prisiglausti prie mylimo medžio kamieno... Štai tos paprastos dovanos, kurių galime palinkėti. Aišku, nepamirštant, kad didžiausią dovaną jau gavome, nes gimėme.

ne tik apie netikėtą sniegą

Netikėtai Juozinių ryte mano gimtoji Betygala atsibudo užklota baltu šviežio sniego apklotu.

Labai gražu buvo! Tik kaip viskas yra laikina - jau po trejeto valandų šito grožio ant medžių neliko, nors sniego dar pakaktų ne vienai tvirtovei sulipdyti. Tik, tiesą sakant, nebesimato nei kiemuose, nei kalniukuose vaikų, lyg ne ta Betygala būtų, kai mano laikais virdavo sniego mūšiai, o kalnas link Vieviršės upelio buvo puikiausia rogių ir slidžių trasa. Kadangi vakar vežėm iš ligoninės mamą ir pasilikom nakvynei, džiaugiuosi, kad galėjau atsikelti anksčiau ir pasivaikščioti po miestelį. Paėjau ir link padubysio, ir aplink mokyklą - ir pajutau vėl, kad nėra artimesnės vietos...Tegu suvargę tie mūsų miesteliai, neapšviestomis gatvėmis vakarais, be gražių savaitgalio pramogų , ir žmonės suvargę, nelabai džiaugsmingais veidais, bet jei pakalbini - atsako, atsiveria, nusišypso...Tiesiog, reikia, kad rastume noro ir jėgų dažniau aplankyti savo gimtinę - ne mašina pralekiant, o pabūnant, pasiklausant, pasiklausiant, išgirstant, atsakant... Tikrai tikiu, kad vistiek yra ir bus daugiau ar mažiau tų, kuriuos ir po daugybės metų surašinėtojai klausinės lietuviškai ir klausinėjamieji mokės atsakyti gražia lietuvių kalba. Juk istorijos spiralėje būta ir sunkesnių laikų...

ne tik apie save

...šitie baisūs vaizdai iš Japonijos, ta viską griaunanti ir su savimi nusinešanti, nevaldoma vandens, pakelto cunamio jėgos, banga...Net nelieka vietos atskiram žmogui - tarp galybės vandens, purvo, statinių, automobilių kur jau ten beįžiūrėsi atskiro žmogaus veidą ir pajausi jo kančią? Ir pagalvoju - kokioje ramaus klimato žemėje mes gyvename, kiek mūsų nedaug, kokie vieningi ir turtingi galime būti, apsaugoti Aukščiausiojo nuo karų ir marų...Tai ko trūksta, kad būtume laimingesni? Protingos valdžios? Kodėl ją tik tokią turime? Pagaliau, ar tik valdžia mus padarpo laimingais? Gal būtent sukrėtimai, būtinybė vienytis, gyvenimo akimirkos trapumo suvokimas ir daro tautas didelėmis?.. Bet negi Lietuvai irgi yra tik toks kelias, kad norėtume ir mokėtume gyventi ne tik dėl savęs?