Juk ir prieš kiek metų buvo mano ir draugų gimtadieniai... Tik jaunystėje jie neatrodė tokie jau reikšmingi, neretai net ir nelabai juos pažymėdavom. Tiesa, vaikystės gimimo diena, tegu ir tamsaus lapkričio gale, būdavo tikra šventė - ateidavo dvi trys draugės, padovanodavo dažniausiai po knygutę, tada kainavusią pora dešimčių kapeikų. O labiausiai prisimenu mamos želė - supjaustytą kubeliais, sudėtą į krištolinę vazelę su rankenėle... gražiai prieš šviesą savo tamsiu raudoniu atrodantį želė... Dabar gimimo dienų tiek daug, neretai vis įsimintinų, jubiliejinių, su nuliu ar penkiais... Sunku rasti tinkamą dovaną, nelengva rasti ir žodžius - tinkamus, nelėkštus, įsimintinus, prasmingus, savo pozityvia energija padedančius tam žmogui .
O taip pabodo tie "laimės, meilės ir pinigų" linkėjimai. Gal geriau tiesiog palinkėti puodelio kvapnios arbatos, netikėto seniai matyto draugo skambučio, vėl išgirsti artimo žmogaus meilės žodžių, kantrybės išklausyti senstelėjusių tėvų pasakojimus apie jų jaunystę, vaikų prisipažinimo, kad jiems esam svarbūs, vaikaičių apkabinimo, ankstyvo prabudimo saulei tekant, pyragais kvepiančių savaitgalių namuose, pirmųjų vasaros alyvinių obuolių krepšio, galimybės prisiglausti prie mylimo medžio kamieno... Štai tos paprastos dovanos, kurių galime palinkėti. Aišku, nepamirštant, kad didžiausią dovaną jau gavome, nes gimėme.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą