Netikėtai Juozinių ryte mano gimtoji Betygala atsibudo užklota baltu šviežio sniego apklotu.
Labai gražu buvo! Tik kaip viskas yra laikina - jau po trejeto valandų šito grožio ant medžių neliko, nors sniego dar pakaktų ne vienai tvirtovei sulipdyti. Tik, tiesą sakant, nebesimato nei kiemuose, nei kalniukuose vaikų, lyg ne ta Betygala būtų, kai mano laikais virdavo sniego mūšiai, o kalnas link Vieviršės upelio buvo puikiausia rogių ir slidžių trasa. Kadangi vakar vežėm iš ligoninės mamą ir pasilikom nakvynei, džiaugiuosi, kad galėjau atsikelti anksčiau ir pasivaikščioti po miestelį. Paėjau ir link padubysio, ir aplink mokyklą - ir pajutau vėl, kad nėra artimesnės vietos...Tegu suvargę tie mūsų miesteliai, neapšviestomis gatvėmis vakarais, be gražių savaitgalio pramogų , ir žmonės suvargę, nelabai džiaugsmingais veidais, bet jei pakalbini - atsako, atsiveria, nusišypso...Tiesiog, reikia, kad rastume noro ir jėgų dažniau aplankyti savo gimtinę - ne mašina pralekiant, o pabūnant, pasiklausant, pasiklausiant, išgirstant, atsakant... Tikrai tikiu, kad vistiek yra ir bus daugiau ar mažiau tų, kuriuos ir po daugybės metų surašinėtojai klausinės lietuviškai ir klausinėjamieji mokės atsakyti gražia lietuvių kalba. Juk istorijos spiralėje būta ir sunkesnių laikų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą