tik dabar, kai už lango bjauriai lyja, kai kiekvieną mūsų ruduo palietė savo šalta ir šlapia ranka, supranti, kad tai buvo tikra laimė, tas tegu ir neilgas laikas, kai miškai švytėjo nuo rugsėjo šiemet tikrai šiltokos saulės...tai buvo galimybė pagauti tas valandas, tuos vaizdus ir sudėti į savo atminties skrynią - kad apšviestų ir sušildytų, kai medžiai dar tebebus geltonai raudonai nusidažę, bet šiaurinis vėjas jau gins mus į pastogę...Dar viena pamoka - reikia suspėti pamatyti, pajausti, pasimėgauti viskuo, kas yra tą akimirką, nes tai, kas tegu gal ir tęsiasi kalendoriškai - jau yra kitaip...Bet tai nereiškia, kad tas miškais atėjęs ruduo, tegu šaltas ir šlapias, toks jau visai nieko vertas - juk kojas parietus sėdėti priešais židinį, niekur neiti, tiesiog mėgautis nieko neveikimu, yra irgi malonumas...tik jau kitoks...Todėl dabar jau mėgautis reikia juo - kad suspėtume...nes gal ne miškais, bet ruduo kažkur išeis, užleis vietą žiemai - gal gražiai ir baltai? Tikėkimės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą