Žmogus nepajėgus atsakyti

Žmogus nepajėgus atsakyti į klausimą – kas aš, iš kur, kieno valia atėjau į šį pasaulį... Kieno valia atsinešiau būtent tokius veido bruožus, kūno formą, polinkius ir talentus? Ką išoriško ir vidinio dovanojo Kūrėjas, o ką įdiegė, ko išmokė tėvo ir motinos ranka, širdis, protas?
Gyvename su šiais neatsakytais klausimais kiekvienas sau. Gal turėdami daugiau brolių ar sesių, o gal vis su tuo vienturčio statusu. Greta regime, bendraujame su daugybe žmonių, kurių veidai neprimena giminės išorinių bruožų ir būdingų kiekvienai giminei talentų ar tradicijų.
Gal todėl retsykiais pajuntame kraujo diktuojamą šauksmą pamatyti sau artimus.
Gal todėl vis dažnesnėje giminėje atsiranda noras pažinti tuos kažkada atskilusius, nelabai iki šiol pažįstamus, tačiau susiformavusius iš to paties medžio.
Gal todėl ne vienas pasineria į visokių geneologinių medžių šaknų, šakų ir lapų paieškas ir braižymus? Negailėdami laiko, sėdi archyvuose, važinėja pas gimines, rinkdami nuotraukas. Nebūtinai savo bajoriškos kilmės ieškodami. Džiaugiasi atradę bent kokį „kabliuką“, kai nuėję iki senelių, dar surikiuoja ir prosenelius, ir proprosenelius, ir vis gilyn ir gilyn...
Šią vasarą tėviškėje sutiktas žemietis poetas Juozas Nekrošius man padovanojo savo panašų „opusą“ – „Giminė su kirvio ženklu“, su prasminga dedikacija: „apie šaknis ir šakas bei giminystės paieškas“. Gal ne kiekvienam lemta giminės suėjimui padovanoti tokią puikią dovaną - skirtą ne tiek dabar gyvenantiems, greičiau jau vis betolstantiems nuo tolimų šaknų vaikaičiams ir provaikaičiams.
Nežinau ir aš savo šaknų. Geriausiu atveju, iki „diedukų“. Ir koks buvo džiaugsmas šią vasarą sužinoti apie seniai mirusio Tėvelio brolio palikuonių suėjimą! Nieko nežinodama, kiek čia tų mūsų pavarde paženklintų yra ir galėtų būti, visad įsivaizdavau, kad „mūsų“ beveik nėra. Ir koks džiaugsmas apėmė, pamačius tiek daug stiprių, atpažįstamų pagal genuose užprogramuotus požymius! Kiek muzikantų, kiek šokėjų, kiek linksmuolių, kaip gera buvo pasijusti viena iš tos šaunios giminės šakelių!
Todėl galimybė pažinti ir pasidžiaugti, kad mūsų tolimą paslaptingą atėjimą nulėmusios medžio šaknys ir kamienas buvo stiprūs – fiziškai ir dvasia, kad tolesni šio medžio vaisiai yra tvirti, pajėgūs patys tapti naujų, stiprių medžių šaknimis ir kamienais, į kuriuos po nenuspėjamo laiko remsis naujos ir naujos šakos, yra nuostabi Likimo dovana kiekvienam mūsų. Jei nepatingime atsišaukti, kai mus kviečia. Arba patys įdedame pastangų, kad kitus pašauktume. Susitikti. Pabūti. Kad paskui būtų lengviau gyventi kiekvienam SAVO gyvenimą. Nes jį jau galime gyventi, atsiremdami į gilias šaknis.