Nežinau ar teisingiausias šis žodis- šiurpsta, bet kažkodėl jis pirmiausia šovė į galvą, nusakant tą nusivylimą ir skausmą nuo žinios - policininkas automobiliu sutraiškė tris vaikus. Jei tik ši žinia. Bet - neblaivus, neatsitiktinai, o lėkdamas gatve kaip lenktynių trąsa. Ir dar negana - paliko juos ant kelio. Persėdo į kitą automobilį ir...Ką išgyvena vaikų artimieji, nežinau ar kas gali suprasti. Užuojauta jiems. Ką išgyvena klasės draugai ir tiesiog šios mokyklos moksleiviai? Gal bent jie šią baisią vaikystės patirtį išsaugos kaip didžiausią gyvenimo pamoką – niekad nepasielgti panašiai.
Bet aš neabejoju, kad žodis „šiurpsta“ tinka ir daugeliui padorių policijos pareigūnų – visur, visoje Lietuvoje, juo labiau Skuode ir šalia jo. Kaip jaučiasi jie, kai reikia apsirengti uniformą, kuri ir taip ne ypač gerbiama, dabar tapo beveik neapykantos objektu?! Pati trisdešimt vienerius metus ją vilkėjau, ir vienokios, ir kitokios spalvos, ir su antpečiais, ir su visokiais sunkiai iš šono atpažįstamais ženklais, mačiau ir daug pasiaukojimo, aukščiausio lygio profesionalumo ir paprasto žmogiškumo. Mačiau ir patinginiaujančių, ir stikliuką kartais padarančių (tokia jau ta „senių“ mokykla, kad stresą geriausiai naikina bendradarbių nesibaigiantys pokalbiai apie darbą, deja, prie butelio). Bet čia buvo ta „senoji generacija“, kurios praktiškai jau neliko. Vis daugiau ateidavo su kitokiu požiūriu, su bakalaurų ir magistrų diplomais, vis daugiau atsirasdavo tokių, kurie neabejojo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra neišvengiama būtinybė, net jei jis rodo, kad reikia mesti pasalą ar apklausą, nors visa tai tik įpusėjo. Vis tiek visad tikėjau, kad absoliuti dauguma yra kažkokios jėgos pašaukti dirbti tą darbą, kuriame nedaug romantikos, bet daug rizikingų, akimirksniu priimamų sprendimų, daug nervų karo, kai turi suprasti, kad spjauna ne ant tavęs, kaip žmogaus, o ant tavo uniformos, todėl negali pasiduoti emocijoms, kaip ir negali pasiduoti jokioms pagundoms „iš šono“. Mačiau ir tuos, kurie dar tik ateidavo norėdami sužinoti, kas gi ta policija, vėliau į studentiškas auditorijas, dauguma vedami, viliuosi, gražių tikslų. Bet...Po pirmos pradžios susiduriant su realybe praktiniame darbe, kai postai ne visad pagal pažymius, o kieno tu esi giminė, kai tolesnės studijos tik už savo pinigus, nes valstybėje keistai suprantamas policininkų išmokslinimas.
Vis daugiau ėmė nerimas, matant tą daugiau vidinę, ne tiek iš šono besimatančią, bet vis bręstančią krizę. Todėl savotiškai nesistebiu, kad Skuode turtingų tėvų vaikas, vos su pradiniu policiniu pasirengimu, bet gavęs vietą būtent švaresnėje Eismo priežiūros tarnyboje, taip pasielgė. Nes tai tik patvirtina tai, apie ką čia pamąsčiau, trumpai, nes dideliam traktatui čia ne vieta. Nesistebiu, nes čia tinka žodis ŠIURPSTU.Tie, kas manęs nepažindami, užsirovė ant šito blogo, nustebo, kad tokiame „lyriškame“ puslapyje pasirodo rašo policininkė ( tegu buvusi)... Nesistebėkit. Tai gal tiesiog paprastas įrodymas, kad policija ne tik tokia, kaip stereotipiškai galvojama. Čia irgi yra ŽMONIŲ...
Bet aš neabejoju, kad žodis „šiurpsta“ tinka ir daugeliui padorių policijos pareigūnų – visur, visoje Lietuvoje, juo labiau Skuode ir šalia jo. Kaip jaučiasi jie, kai reikia apsirengti uniformą, kuri ir taip ne ypač gerbiama, dabar tapo beveik neapykantos objektu?! Pati trisdešimt vienerius metus ją vilkėjau, ir vienokios, ir kitokios spalvos, ir su antpečiais, ir su visokiais sunkiai iš šono atpažįstamais ženklais, mačiau ir daug pasiaukojimo, aukščiausio lygio profesionalumo ir paprasto žmogiškumo. Mačiau ir patinginiaujančių, ir stikliuką kartais padarančių (tokia jau ta „senių“ mokykla, kad stresą geriausiai naikina bendradarbių nesibaigiantys pokalbiai apie darbą, deja, prie butelio). Bet čia buvo ta „senoji generacija“, kurios praktiškai jau neliko. Vis daugiau ateidavo su kitokiu požiūriu, su bakalaurų ir magistrų diplomais, vis daugiau atsirasdavo tokių, kurie neabejojo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra neišvengiama būtinybė, net jei jis rodo, kad reikia mesti pasalą ar apklausą, nors visa tai tik įpusėjo. Vis tiek visad tikėjau, kad absoliuti dauguma yra kažkokios jėgos pašaukti dirbti tą darbą, kuriame nedaug romantikos, bet daug rizikingų, akimirksniu priimamų sprendimų, daug nervų karo, kai turi suprasti, kad spjauna ne ant tavęs, kaip žmogaus, o ant tavo uniformos, todėl negali pasiduoti emocijoms, kaip ir negali pasiduoti jokioms pagundoms „iš šono“. Mačiau ir tuos, kurie dar tik ateidavo norėdami sužinoti, kas gi ta policija, vėliau į studentiškas auditorijas, dauguma vedami, viliuosi, gražių tikslų. Bet...Po pirmos pradžios susiduriant su realybe praktiniame darbe, kai postai ne visad pagal pažymius, o kieno tu esi giminė, kai tolesnės studijos tik už savo pinigus, nes valstybėje keistai suprantamas policininkų išmokslinimas.
Vis daugiau ėmė nerimas, matant tą daugiau vidinę, ne tiek iš šono besimatančią, bet vis bręstančią krizę. Todėl savotiškai nesistebiu, kad Skuode turtingų tėvų vaikas, vos su pradiniu policiniu pasirengimu, bet gavęs vietą būtent švaresnėje Eismo priežiūros tarnyboje, taip pasielgė. Nes tai tik patvirtina tai, apie ką čia pamąsčiau, trumpai, nes dideliam traktatui čia ne vieta. Nesistebiu, nes čia tinka žodis ŠIURPSTU.Tie, kas manęs nepažindami, užsirovė ant šito blogo, nustebo, kad tokiame „lyriškame“ puslapyje pasirodo rašo policininkė ( tegu buvusi)... Nesistebėkit. Tai gal tiesiog paprastas įrodymas, kad policija ne tik tokia, kaip stereotipiškai galvojama. Čia irgi yra ŽMONIŲ...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą