Ką reiškia Naųjųjų atėjimas?

Norėčiau, kad kažkas pasakytų - ką reiškia, kai vakare atsiguli vienuose metuose, o kitą rytą - pradedi skaičiuoti naujų metų laiką? Kas pasikeičia, kas turi pasikeisti, kad tas naujas laikas turėtų kitą vertę? Tiek daug įdedame į šventės laukimą, investuojame į dovanų paieškas, į gražiausių žodžių rašymą, linkėjimų paieškas...Ir vėl tarytum sapne tai išnyksta, mumyse paliekant tik suvokimą, kad niekas iš esmės nepasikeitė. Ar mes per daug tikimės, ar nemokame tiesiog to ir suprasti - niekas ir neturi pasikeisti! Tiesiog, toks skaičiavimo būdas, kad turėtume atspirties tašką. Ir ne daugiau. Tokia logika. Bet jausmai vis tiek diktuoja - noriu šventės, noriu įsivaizdavimo, kad viskas prasideda ne tik nuo naujo darbo sąsiuvinio. Kad iš tiesų Naujieji metai mumyse gali atverti NAUJA. Jei tik mes patys tai leisime jiems padaryti. Ne tik leisime - padėsime. Nes niekas nevyksta, jei tam nepadedame, jei priešinamės. Todėl įsileiskime Naujuosius - ne į kalendorių, į širdį...

Kalėdos! Pamiršot sniegą?

Kalėdos!

Ar jaučiate, Kalėdų Angelas savo sparnais švelniai apglėbia kiekvieną mūsų?..
Jo artumas žadina šventės džiaugsmą...
Tegu padeda jis atsiverti mūsų širdims-
Gerumui,
Atleidimui,
Vilčiai!

Ar girdite, Praeinantis Laikas ragina pasidžiaugti – jis dovanojo galimybę daryti gerus darbus, priimti kitų dovanojamą mums gėrį!

Ar matote, už visai netolimo posūkio- Ateinantis Laikas-
nauja galimybė tapti tauresniais,
suspėti padaryti paprastus kasdienybės darbus,
išmokti kurti Gėrį,
atjausti,
mylėti,
jaustis laimingais.

Tai ateinančių Naujųjų Naujas Laikas....
Telieka tik pajausti, koks jis naujas ir daug žadantis...
Telieka visu tuo džiaugtis ir visa tai vertinti!

Apie nenuginčijamą tiesą

Akys duotos ne tiek tam, kad pamatytų gražią gėlę, kiek ant jos nutūpusią vos pastebimą bitę...
Širdis duota, kad grožį pamačius, gerumui užliejus, imtų smarkiau plakti, primindama, kad esi gyvas, kol jauti ją dunksint ne kasdieniu, o pagreitintu ritmu..
Gyvenimas žmogui duotas, kad tai, ką lemta pamatyti, pajausti, įsirėžtų į Atmintį, Patyrimą, Išmintį...Kad tai patvirtintų nenuginčijamą tiesą- viskas Amžina ir viskas Laikina....

...

...kiekviena akimirka yra svarbi ir nepakartojama-nepamatysi, nesustabdysi - ir neteksi galimybės besniegę žiemą gėrėtis sniegu, tamsų rudenį regėti vasaros spalvas, pažvelgti į žmones, kurie ne su mumis...
"Fotografuojame" specialia technika, bet tie vaizdai tik tada pavyksta, kai technika nematomais laidais būna su siela sujungta. Antraip - daug nuotraukų, kaip daugelio namuose - su šypsena "Chees", su buteliais ant stalo, atsitiktiniai žmonės atsitiktinėse kompozicijose, vaizdai iš kelionių, kur nesupranti, kas svarbiau - istorinis paminklas ar tas, kuris ten buvo... Pažiūrėjęs, taip nieko ir neįsimeni... Gaila, jei žmogus tik tokias nuotraukas varto...nes kitokių padaryti nemoka...o parodytų nelabai supranta...Bet jei dažnai žiūri - tikrai gali išmokyti matyti...todėl ir esam, kad vieni kitiems pasaulį pažinti padėtume ir kartu pasidžiaugtume...

Kai visi šiurpsta nuo šios žinios

Nežinau ar teisingiausias šis žodis- šiurpsta, bet kažkodėl jis pirmiausia šovė į galvą, nusakant tą nusivylimą ir skausmą nuo žinios - policininkas automobiliu sutraiškė tris vaikus. Jei tik ši žinia. Bet - neblaivus, neatsitiktinai, o lėkdamas gatve kaip lenktynių trąsa. Ir dar negana - paliko juos ant kelio. Persėdo į kitą automobilį ir...Ką išgyvena vaikų artimieji, nežinau ar kas gali suprasti. Užuojauta jiems. Ką išgyvena klasės draugai ir tiesiog šios mokyklos moksleiviai? Gal bent jie šią baisią vaikystės patirtį išsaugos kaip didžiausią gyvenimo pamoką – niekad nepasielgti panašiai.
Bet aš neabejoju, kad žodis „šiurpsta“ tinka ir daugeliui padorių policijos pareigūnų – visur, visoje Lietuvoje, juo labiau Skuode ir šalia jo. Kaip jaučiasi jie, kai reikia apsirengti uniformą, kuri ir taip ne ypač gerbiama, dabar tapo beveik neapykantos objektu?! Pati trisdešimt vienerius metus ją vilkėjau, ir vienokios, ir kitokios spalvos, ir su antpečiais, ir su visokiais sunkiai iš šono atpažįstamais ženklais, mačiau ir daug pasiaukojimo, aukščiausio lygio profesionalumo ir paprasto žmogiškumo. Mačiau ir patinginiaujančių, ir stikliuką kartais padarančių (tokia jau ta „senių“ mokykla, kad stresą geriausiai naikina bendradarbių nesibaigiantys pokalbiai apie darbą, deja, prie butelio). Bet čia buvo ta „senoji generacija“, kurios praktiškai jau neliko. Vis daugiau ateidavo su kitokiu požiūriu, su bakalaurų ir magistrų diplomais, vis daugiau atsirasdavo tokių, kurie neabejojo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra neišvengiama būtinybė, net jei jis rodo, kad reikia mesti pasalą ar apklausą, nors visa tai tik įpusėjo. Vis tiek visad tikėjau, kad absoliuti dauguma yra kažkokios jėgos pašaukti dirbti tą darbą, kuriame nedaug romantikos, bet daug rizikingų, akimirksniu priimamų sprendimų, daug nervų karo, kai turi suprasti, kad spjauna ne ant tavęs, kaip žmogaus, o ant tavo uniformos, todėl negali pasiduoti emocijoms, kaip ir negali pasiduoti jokioms pagundoms „iš šono“. Mačiau ir tuos, kurie dar tik ateidavo norėdami sužinoti, kas gi ta policija, vėliau į studentiškas auditorijas, dauguma vedami, viliuosi, gražių tikslų. Bet...Po pirmos pradžios susiduriant su realybe praktiniame darbe, kai postai ne visad pagal pažymius, o kieno tu esi giminė, kai tolesnės studijos tik už savo pinigus, nes valstybėje keistai suprantamas policininkų išmokslinimas.
Vis daugiau ėmė nerimas, matant tą daugiau vidinę, ne tiek iš šono besimatančią, bet vis bręstančią krizę. Todėl savotiškai nesistebiu, kad Skuode turtingų tėvų vaikas, vos su pradiniu policiniu pasirengimu, bet gavęs vietą būtent švaresnėje Eismo priežiūros tarnyboje, taip pasielgė. Nes tai tik patvirtina tai, apie ką čia pamąsčiau, trumpai, nes dideliam traktatui čia ne vieta. Nesistebiu, nes čia tinka žodis ŠIURPSTU.Tie, kas manęs nepažindami, užsirovė ant šito blogo, nustebo, kad tokiame „lyriškame“ puslapyje pasirodo rašo policininkė ( tegu buvusi)... Nesistebėkit. Tai gal tiesiog paprastas įrodymas, kad policija ne tik tokia, kaip stereotipiškai galvojama. Čia irgi yra ŽMONIŲ...

Žmogus nepajėgus atsakyti

Žmogus nepajėgus atsakyti į klausimą – kas aš, iš kur, kieno valia atėjau į šį pasaulį... Kieno valia atsinešiau būtent tokius veido bruožus, kūno formą, polinkius ir talentus? Ką išoriško ir vidinio dovanojo Kūrėjas, o ką įdiegė, ko išmokė tėvo ir motinos ranka, širdis, protas?
Gyvename su šiais neatsakytais klausimais kiekvienas sau. Gal turėdami daugiau brolių ar sesių, o gal vis su tuo vienturčio statusu. Greta regime, bendraujame su daugybe žmonių, kurių veidai neprimena giminės išorinių bruožų ir būdingų kiekvienai giminei talentų ar tradicijų.
Gal todėl retsykiais pajuntame kraujo diktuojamą šauksmą pamatyti sau artimus.
Gal todėl vis dažnesnėje giminėje atsiranda noras pažinti tuos kažkada atskilusius, nelabai iki šiol pažįstamus, tačiau susiformavusius iš to paties medžio.
Gal todėl ne vienas pasineria į visokių geneologinių medžių šaknų, šakų ir lapų paieškas ir braižymus? Negailėdami laiko, sėdi archyvuose, važinėja pas gimines, rinkdami nuotraukas. Nebūtinai savo bajoriškos kilmės ieškodami. Džiaugiasi atradę bent kokį „kabliuką“, kai nuėję iki senelių, dar surikiuoja ir prosenelius, ir proprosenelius, ir vis gilyn ir gilyn...
Šią vasarą tėviškėje sutiktas žemietis poetas Juozas Nekrošius man padovanojo savo panašų „opusą“ – „Giminė su kirvio ženklu“, su prasminga dedikacija: „apie šaknis ir šakas bei giminystės paieškas“. Gal ne kiekvienam lemta giminės suėjimui padovanoti tokią puikią dovaną - skirtą ne tiek dabar gyvenantiems, greičiau jau vis betolstantiems nuo tolimų šaknų vaikaičiams ir provaikaičiams.
Nežinau ir aš savo šaknų. Geriausiu atveju, iki „diedukų“. Ir koks buvo džiaugsmas šią vasarą sužinoti apie seniai mirusio Tėvelio brolio palikuonių suėjimą! Nieko nežinodama, kiek čia tų mūsų pavarde paženklintų yra ir galėtų būti, visad įsivaizdavau, kad „mūsų“ beveik nėra. Ir koks džiaugsmas apėmė, pamačius tiek daug stiprių, atpažįstamų pagal genuose užprogramuotus požymius! Kiek muzikantų, kiek šokėjų, kiek linksmuolių, kaip gera buvo pasijusti viena iš tos šaunios giminės šakelių!
Todėl galimybė pažinti ir pasidžiaugti, kad mūsų tolimą paslaptingą atėjimą nulėmusios medžio šaknys ir kamienas buvo stiprūs – fiziškai ir dvasia, kad tolesni šio medžio vaisiai yra tvirti, pajėgūs patys tapti naujų, stiprių medžių šaknimis ir kamienais, į kuriuos po nenuspėjamo laiko remsis naujos ir naujos šakos, yra nuostabi Likimo dovana kiekvienam mūsų. Jei nepatingime atsišaukti, kai mus kviečia. Arba patys įdedame pastangų, kad kitus pašauktume. Susitikti. Pabūti. Kad paskui būtų lengviau gyventi kiekvienam SAVO gyvenimą. Nes jį jau galime gyventi, atsiremdami į gilias šaknis.

Apie Moterį

Bandau nupiešti Moterį.
Bandau tinkamai sumaišyti spalvas, kvapus, emocijas.
Deivė Lakšmė, Miloso Venera, karalienė Kleopatra, Marija Magdalietė.
Viskas į tą paveikslą - ir vis tiek nepakanka.
Pelenė-ta, kuri ne iš pasakos.
Debesėlis, sunkia grandine pririštas prie žemės.
Šaltas kalnų šaltinio vanduo-veržlus ir gaivinantis.
Vangi vasaros vidudienio tvankuma, neturinti jokios jėgos.
Šviesi pilnaties naktis.
Žarija, naujai savo kaitrą įplieskianti nuo vėjo gūsio.
Artėjančią audrą pranešantis griaustinis.
Drungnas ežero vanduo.
Fortepijono melodija pro atvirą langą.
Gūdaus miško drėgmė.
Rasos lašas ant smilgos.
Neišsiųstas nakčia rašytas laiškas.
Rugpjūtyje išsirpusi žemuogė.
Vakaro rūkas upės slėnyje.
Vandens pliuškenimas į valtį.
Nuo sausros suskeldėjusi žemės pluta.
Išskrendančios gervės klyksmas.
Pėdos.
Smėlyje.
Sniege.
Širdyje.
Atmintyje.
Viskas sutilpo į Moters paveikslą...
Vis tiek nepakako spalvų, kvapų, emocijų....
Kaip per amžių amžius...

Stabtelėjimai

Kai išmokstame sustoti, įsiklausyti ir pamatyti, reiškia, kad į mūsų gyvenimą atėjo branda. Tas laikas yra ne praradimų-atradimų laikas. Galima atrasti save iš naujo, artimus žmones apkabinti, sugrįžti prie jaunystės pomėgių, neperskaitytų knygų, mėgautis ilgais pašnekesiais su artimu žmogumi prie arbatos puodelio, alpią vasaros dieną ant sūpuoklių ąžuolų pavėsyje ar šaltą vakarą po vilnoniu pledu šiltame kambaryje. Tiesiog, išmokti sustoti. Pasakyti. Išgirsti.

Apie Atminties susitikimus

Šiandien, rytoj, šiomis dienomis stabtelėjame kapinėse,
mūsų mylėtų žmonių Amžino poilsio vietoje...
išėjusius artimuosius pašaukiame vardu...
atmintyje iškyla jų veidai...
prisimename jų darbus ir dėkojame už mūsų bendrą buvimą...

Uždegame Atminties žvakelę –
ant kapo ir širdyje...

Nes turi prasmę tas gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas –
primenantis, jog kiekvienas esam čia Laikinai...ir kiekvienas esam Amžinai...arba bent jau kol kažkas prisimena...

Tebūnie prasmingas tas ilgas ar vos keleto kilometrų kelias
tolyn nuo mūsų kasdienybės rūpesčių,
į pagarbos ir susikaupimo vietą,
kur ilsisi tie, kuriuos mylėjome ir gerbėme,
tebegerbiame ir tebemylime...

Tebūnie tai šviesios Atminties susitikimai...