Kaledos vienoje karalysteje po palmemis

Stai toks vaizdelis praverus duris pasitinka jau kelinta diena - ir jokio sniego, salcio, plikledzio, pugos prognozes...Tai kas, kad temsta irgi anksti - kai is lauko visa nakti pro langa skverbiasi ne saltis, ta ankstyva tamsa nedaro jokios itakos vidinei busenai:) Pries akis dar beveik visas menuo - laikas, per kuri, neabejoju, net ir bjauriausia nuotaika turi pagereti. Taip, ten likusiame bute salta kaip visados, moketi vel reikes uz jo sildyma labai daug (gal galima butu, kai nebuni, tai ir nemoketi nieko?)), kieme garantuotai niekas netvarko dar nuo pernai igriuvusios duobes, saligatviai slidus - ir dar kokiu nors lietuvisku "depresiju" galima prigalvoti.

Bet siandien Kaledu isvakares -Kuciu vakaras su tam tikrais lietuvisku tradiciju elementais su silke, kuciukais, aguonomis. Tai kas, kad uz lango nuo ankstyvo ryto iki vakaro, penkis kartus per diena, girdisi maldos is daugybes daugybes 4 mln. miesto mececiu - mums tai Kaledos! Gyva egles saka ant stalo, vezta grazesne ir ilgesniam nenubyrejimui, todel ne taip kvepianti, kaip ta "miskine", bet vistiek tikra, ne plastikine. Kaledos visai kitokios - palmes, zydincios geles, jokiu iprastiniu is visu parduotuviu ir kaviniu kalediniu melodiju. Bet argi Kaledos yra svente tada, kai vaikstom po surmulingas, tarytum sventes vietas todel, kad tai sventiskai blizga? Kaledos yra tada ir ten, kur esi su savo mylimiausiais ir artimiausiais zmonemis. Net jeigu nebutum karalysteje...O siuokart tai karalyste -  visomis prasmemis! Tegu kiekvienam karalyste atsiveria siomis dienomis - po palmemis ar salia egluciu...Svarbu, kad butume ne vieni ir ne vienisi...Nes kokia prasme tada butu is to kaledines Vilties ir Dziaugsmo zvaigzdes laukimo???

...ir ąžuolai neatlaiko vėtrų

Tie du šimtamečiai ąžuolai buvo svarbiausias argumentas prieš dešimtmetį pirkti šitą vietą, buvusią sodybvietę, su dideliu rūsiu žemėje ir su dar išlikusiu jau užverstu šuliniu, bet šiaip jau seniai tapusią ganykla kolūkio, o po Nepriklausomybės atgavimo - kaimo žmonių gyvuliams. Vienas, kurį apglėbti gali tik trys suaugę žmonės, ir kitas, kiek menkesnis, bet kamienas kurio pažymėtas didžiuliu randu, likusiu nuo tada (net nežinau kada), kai į jį trenkė žaibas...Tą randą ir tą sugebėjusį išgyventi žaibo kirtį ąžuolą didžiouodamiesi kaip pavyzdį rodėme visiems, kurie lankėsi sodyboje - ne į kiekvieną medį ar žmogų likimas taip skaudžiai trenkia, ne kiekvienas sugeba tai atlaikyti...Pažeistą kamieną paglostydami, vis pakalbėdavome, kad vistiek šitas galiūnas pergyvens mus, nors kažkas ten viduje tikrai yra pažeista. Stiprus tas ąžuolas, aukštas, šakos plačios - jo šešėlyje sūpuotis hamake vasaros karštyje vienas malonumas, o vakare sūpuoklėse po juo stebėti pro šakas žvaigždėtą besisūpuojantį dangų - kaip paslaptingas ritualas...

Ir ta vėtros naktis, kai rodėsi, jog nuskrisim su namu, o medžiai upės krantuose ne ošė, o ūžė, švilpė, šniokštė, nieko daugiau ir negirdėjom - tik nesibaigiantį vėjo triukšmą...Tik ryte, po nemiegotos nakties ilgiau numigę, pamatėme - guli pusė mūsų galiūno ąžuolo... Ta nugriuvusi dalis tokia didelė, galinga, su šakomis, kaip rankomis ištiestomis... O ta likusi nuo kamieno atsišakojusi dalis tarytum ne to medžio, ne ąžuolo...Ir vaizdas į upės slėnį, tolyn, keistai atviras...Tik nedžiugina ta platesnė erdvė atsivėrusi...

Taigi, gal keista lyrikų tauta esam, vos ne kiekvieną ąžuolą apraudanti. Pragmatiškai žiūrint, bus gerų malkų židiniui, dar gal ir koks kelmas pasėdėjimui ar iš šakų pagražinimas statiniui...Bet vistiek kaip gero bičiulio gaila - gal ir gerai, kad į ąžuolą žiūrėdami ne kubinius metrus medienos matom...

Tik vieną pamoką išmokti reikia - tvirtas iš išorės neretai gali būti pažeistas viduje...Ir medis, ir žmogus...Nepražiūrėkime to, laiku nepasikalbėję...

 

 

paskutinis vasaros kvapo gurkšnis

išėjo vasara, išėjo...Jokia bobų vasara jau nepaguos, neišrengs iki lininio rūbo, iki atvirų kojų, neužlaikys lauke iki vidurnakčio...Sutinku, kiekvienas metas yra gražus. Ir dabar, ta spalvų simfonija, iš kiekvieno miško, nuo kiekvieno kalno - pritrenkianti, galinga, įspūdinga...Bet kai ryte, tiesiog ant pižamos užsimetus striukę,nubėgi į daržą ir parsineši pusryčiams prie varškės šviežių aviečių - negali neprikišti nosies prie šito saldaus, džiuginančio kvapo...Ir supranti, kad tai paskutinis vasaros kvapas...Kažkaip stebuklingai dar rudenį sugaunamas, nes kažkas kažką mokėjo sėkmingai sukryžminti ir prailginti gamtos stebuklą. Jokia fotografija to neatskleis, tik atmintis visad atpažįsta - lietingą jau vėlyvoko rudens dieną paskutinis vasaros gurkšnis - aviečių sauja...Ne tiek į skrandį, į sielą...

apie Maironio tėviškę - ar tik jo?

Kasmet yra kažkieno metai - vienus metus pastebime visi, kitus - tik dalis tautos...Šiemet yra ir Muziejų metai (valio, kad muziejus taptų gyvu traukos objektu), ir Maironio metai. Kam, jei ne raseiniškiams, tuos Maironiui skirtus metus labiausiai "savintis". Nenustebčiau, jeigu visas tas kraštas žinotų kažką iš tiesų daugiau, negu tik "Už Raseinių, ant Dubysos" (nors ir to vieno pakanka, kad akys sudrėktų - teatleidžia sentimentus visad ir visur atmetantys). Tie, kas ne lituanistai ar panašaus išsilavinimo, ką iš tiesų pasakyti galime apie tikrai neginčijamai didelį Lietuvos poetą? Kunigą, vyrą, inteligentą, patriotą? Kas jame buvo svarbiausia, kiek jame buvo vidinių prieštaravimų, nes nesitiki, kad giliai mąstantis būtų paprastas ir šaltai "monumetantalus". Atsivežiau į sodybą Maironio raštus keturiose knygose (dar 1992 m. leidimas) ir pradėjau skaityti, stebėdamasi - beveik nieko nežinojau... Ir naujai išleistos Maironio kūrybos šiemet vis dar nėra...Todėl maloniai nustebino Maironio tėviškėje įvykęs kompaktinės plokštelės pristatymas - tiksliau, ne CD pristatymas, o tiesiog vakaras Muziejų naktyje su Virginijos Kochanskytės, Petro Venclovo skaitymais, Ritos Preikšaitės dainavimu ir fortepijoniniu grojimu (deja, pavardės nežinau). Toks šiltas ir tikras susitikimas - kaip nuskambėjo "Už Raseinių.." ir "Lietuva brangi", kai visi susirinkę, gero "turavojimo" vedami, dainavo. O ar daugelis ne tik patys, bet ir savo draugus, gimines, pažįstamus paraginsime su Maironiu susitikti - išjungus TV, atsiversti knygą, o paskui į maironynę atvažiuoti. Juk Maironio tėviškė dar tokia jau iš galutinai išeinančios Lietuvos - ir architektūra, ir pasaulėjauta...Šiame naujos architektūros, besimaišančių tautų, globalizacijos, emancipacijos, politizacijos ir etc fone - maža sala, kurioje vertybės kitaip matosi.

Negaliu čia nepridėti mūsų žemiečio Juozo Nekrošiaus:

Ar paukštis, ar širdis
Dubysos slėny krykštauja?
Susvetimėję, lyg kalti,
Mes į gimtinę  grįžtame.

Ar tėviškė pažins? -
Suklusus tyli, stebisi -
Į širdį ilgesys,
Kaip spindulys pro debesį

apie niekam nereikalingus ir negražius

...turėjom šunį, visus trylika metų mums tai buvo gražiausias ir mieliausias draugas, nors pridirbdavo šunybių pakankamai (juk šuo:)). Gal todėl, kad jam neteko pakampiais kokio kąsnio ieškoti, jis buvo švaraus ir gražaus kailio, gerai išsimiegojęs kur nors ant kilimo, o, mums būnant darbe, neretai ant lovos. Net nekilo mintis, kad jis gali būti nemielas ir nereikalingas, nes negražus, nešvarus, paliegęs...Kodėl kilo tokios asociacijos, nors su Bimą palydėjom į šunų amžino gyvenimo lankas jau prieš daug metų? Tiesiog todėl, kad gražius smagu mylėti - nesvarbu ar tai šunys, ar žmonės (atleiskit už tokį sugretinimą).  O kodėl pajutau, kad negražių nesinori mylėti? Mūsų kaime, kuris yra geriausia vieta visą šiltąjį sezoną, netoliese gyvena vienintelė šeimyna - senutė motina ir sūnus, kuriam jau virš 60 (antrasis pernai pasirinko kitokią baigtį). Taip jau nutiko, kad tuose namuose kačių (nežinau kurios kokios lyties) ten yra gyva galybė - vos įėjęs į namus, rasi ir nat pečiaus, ir ant spintelių, ir ant lovos. Bet šį pavasarį kaimynė visai sunegalavo, o kadangi sūnui ne ji labiausiai rūpi...teko jai išrūpinti vietą slaugos ligoninėje. O katės? Jų nepadėsi nei ten, nei kitur - gyvūnų prieglaudose ir taip ankšta. Taigi, likusiam gaspadoriauti (tiek ten tos gaspadorystės) kaimynui tos katės dar mažiau rūpi, nei arklys ar kelios vištos. Jos kaip laukinės - visad bijodavo ir bėgdavo, pamačiusios svetimą. Veisėsi jos visos tarpusavyje, todėl yra tokios labai "antrarūšės"...O dar tokios purvinos, tokios perkarusios...Ne tokios, kurias malonu pašaukti, kai kam netgi ir paglostyti patiktų. Taigi, po truputį badas jas vis dažniau atveja į mūsų kiemą - manau, kad ne visas, gal kitos visai iškeliavo kitur laimės ieškoti. Atpažįstu juodą, persisukusią, žaliomis akimis, išdrąsėjusią kniaukti prašant, baltai juodai margą, visišką murzę ir amžinai alkaną, lietuviškai įprastai rainą, seną ir užsispyrusią, dar kažkokią...Ateina paėsti, neretai susirenka pasnūduriuoti malkinėje, vienas kartais apsinakvoja lauko židinyje, pašeriu, bet žinau, kad nepamilsiu...Nesmerkit! Gražius juk maloniau mylėti...Prisipažinkit, kad irgi taip galvojat...

apie Mamą Motinos dienoje

Tiek daug žodžių, Motinai skirtų - ar begalima ką nors protingesnio ar nuoširdesnio pasakyti? Kad nebūtų perdaug nuvalkiota, sentimentalu, kad tai būtų kažkokie dideli ir tikri žodžiai, kurie sušildytų ir mus, ir mūsų Mamas...Nebūsiu talentingesnė už kitus - kažin ar rasiu tą stebuklingą raktą nuo ypatingos paslapties? Kas yra Motinystė? Kas yra Moters kūne tokio, kad per jį ateina nauja gyvybė,- mokslo atskleistu, bet kiekvienam vis tiek sunkiai suvokiamu būdu atkartojanti veido ir kūno bruožus, giminės talentus ir, o varge, kartais prakeiksmus..? Kokie nesunkūs tie gimdymo skausmai ir tos bemiegės naktys, visi kasdienybės rūpesčiai - kad tik išsipildytų Motinos linkėjimas savo vaikams, net jau pražilusiems, būti sveikiems ir laimingiems? Kas tas vargas, kai motina mato, koks vienintelis ir nepakartojamas auga jos kūdikis... Kai ji viliasi, kad jam lemta būti pripažintu, dideliu, talentingu... todėl svarbi kiekviena jo išmokta pirma dainelė, pirmas piešinys, geras pažymys, mokytojos pagyrimas - juk tai tik patvirtina, kad ji bus laiminga motina, nes jos vaikas jau dabar turi tai, ką geriausio turi ji pati, netgi dar geresnio...

Tiek visko besitikinčios, tiek visko atiduodančios...Visų jų yra šita Motinos diena (o ar kuri nors diena metuose yra ne Motinos?..). Visų - pirmagimį ar kažkelintąjį kūdikį sūpuojančių, oro uostuose savo vaikams gera linkinčių, į svečias šalis plyštančia širdimi išlydinčių, besididžiuojančių vaikų pasiekimais, aukštais jų postais,  didelėmis algomis ir jų gražiomis mašinomis, vis dar tikinčių ir viltį prarandančių dėl alkoholikų ar kitaip paklydusių savo vaikų, prie netikėtai supilto vaiko kapo raudančių, nedaug turinčių, bet ir iš tų pačių sutaupančių dovanėlėms sūnums, dukroms, vaikaičiams, žentams ir marčioms, seniai lauktą telefono skambutį išgirdusių, prie pasiilgtų vaikų prisiglaudusių, jų apkabintų ir nepamirštų...Tų Motinų yra tiek daug ir tokių skirtingų - suvargusių, be kosmetikos ir madingų apdarų, kaip ir išpuoselėtomis rankomis ir veidais, madingais drabužiais pasirėdžiusių...Vis tiek visos jos yra vienodos - jos tikrai laimingos tik tada, kai nakčiai gali pabučiuoti savo vaikus, kai išgirsta: "Mama, aš Tave myliu..."

apie pavasarį - mieste ir ne

Tas pavasaris visados ir visus veda iš proto - ne tik tuos, kurių -iolika net darganotu oru verčia eiti į gatvę, ieškoti draugijos, o dar geriau - vieno ir tikro draugo...Tereikia po to ilgo nesusipratimo, kurį vadinam rudeniu-žiema, pralįsti saulei, dangui iš pilko nusidažyti žydrai - išsyk pilnos gatvės, parkai ir visa kita, kur miesto žmogus gali "pajausti gamtą". Na tai kas, kad betonas po kojomis, kad žolei augti lemta tik ten ir tiek, kiek kažkada nusprendė kažkoks žmogus, palikdamas tame betone keletą skylių. Juk vistiek - pavasaris! Mielas buvimas prieš saulę, pavasarinė apranga (pagaliau po tų juodų pabodusių sunkių rūbų...), o visa kita kaip visados - nebent vietoj kavinės lauko kavinė...Tiesa, galima pasėdinėti, nebūtinai ant suoliuko, galima pasivaikščioti paupiu, parko takais...Tik prieš akis vistiek nedaug pavasario, geriausiu atveju pavasariškai atrodančių žmonių. Nepamatysi paukščio, žibuoklės  ar kitos speigą atlaikiusos ir išlindusios gėlytės, juolab, nenuskinsi (gal ir gerai, kad jos mieste neauga, juk vistiek nudraskytų, perdaug žmonių tikėtinam pavasario gėlių skaičiui). Užtat ir sakau - pavasaris yra pavasaris kitur, ne mieste. Tereikia paklausti savęs - negi nenoriu spėti pamatyti tikrojo pavasario, pakvėpuoti tikru oru? O paklausus, neįsivaizduoju, kad nekiltų noras pamatyti ir užuosti, apsvaigti tikrąja prasme, ne vardan literatūriško žodelio...

apie žemę, kurioje visados saulėta - nepaisant nieko

Taip jau palankiai susiklostė - Kipras! Gerai, kad užteko proto šalia reikalų pasirinkti ilgesnį buvimo ten variantą. Aišku, keliauti iš mylimos šalelės su šilta striuke ir tinkamai susikrauti lagaminą ne tik oficialiems renginiams, bet ir  kelių dienų poilsiui nepavyko...Bet svarbiau už viską buvo šiluma ir saulė! Sala, rūpėjusi daugeliui visais amžiais, patyrusi kovas ir nepriklausomybės praradimus, nuo 1974 metų išgyvenanti skaudžiai padalintą sostinę ir didelės salos dalies netektį...Bet vistiek -tiek daug šviesos, jau dabar spalvingo žydėjimo, tokia puiki nacionalinė virtuvė, tokios iš širdies dainos ir tokios ekspresijos šokiai! Ir jiems brangi yra elektra, pienas, duona, per mažos algos, bet su kokiu skausmu jie pasakoja savo šalies istoriją ir su kokiu pasididžiavimu pabrėžia esą kipriečiai. Smagu būtų mums susitikus ar svečiui apie savo šalį pasakojant tiek daug savigarbos ir pasididžiavimo turėti - savo praeitimi ir dabartimi, nieko nekeikiant ir nekaltinant, nes argi kiti Lietuvą geresnę padarys? Norėtųsi, kad saulės daugiau ir pas mus būtų...ne tik danguje...širdyse

apie Nepriklausomybę

Nepriklausomybė - taip dažnai girdimas žodis, o kas tai yra? Nepriklausomybė - tai nuo nieko nepriklausyti? Nusispjauti, nes gali būti nepriklausomu? Ar Nepriklausomybė - tai galimybė kurti, nepriklausyti nuo tų, kurie trukdo gerbti save ir kitus, kurie neleidžia turėti savo stuburą, savo garbės supratimą? Tai kodėl tą Nepriklausomybės paskelbimo metu patirtą euforiją dabar įkišome taip giliai, kad intrigos, netikrumas, tarpusavio nepagarba ir netikrumas neleidžia jaustis laimingais? Ne apie tą nuvalkiotą laimę kalbu - apie laimę būti šios šalies piliečiu, nes čia atpažįsti maistą, orą, vaizdus, gautus genuose gimstant, apie laimę, kad gali save identifikuoti su būtent šios tautos bruožais, istorine patirtimi...Nesam nei geresni, nei blogesni -tiesiog, esame šios šalies žmonės, tokios mažos šalies, kad kiekvienas galime išgirsti valdžios balsą ir galime tikėtis būti išgirsti... O protingus sprendimus lengva įgyvendinti, nes mūsų tiek nedaug, todėl lengva paaiškinti, kodėl to reikia, o to - ne...Tai kodėl toks keistai didelis  respondentų skaičius palyginti nesenoje apklausoje teigia nesidžiaugiantys gyvenimu Nepriklausomybėje? Negi PRIKLAUSOMYBĖJE  gyventi lengviau? Nes kažkas kitas turi teises reguliuoti -įstatymais ir valia- kitų gyvenimus, nuimdami atsakomybę iš kiekvieno? Jei esi nelaimingas, geriau pakaltinti blogą valdžią, kitus žmones, oligarchus, pasaulio krizes, pamiršus sau pasakyti, kad Nepriklausomybė man leidžia turėti drąsos gyventi pagal savo supratimą... Bent Kovo 11-ąją norisi šio bei to savęs paklausti - viliuosi, ne tik man savęs!

apie į jubiliejus susidedančias dienas

Neseniai buvau jubiliejuje. Kažkada rodėsi, jog kai žmogui 60...
Ko benorėti, tai tiek daug... Dabar kitaip galiu paklausti savęs - kas yra 60 metų? Tai yra 21 tūkstantis 914 dienų. Ko išmokstama per tas dvi dešimtis tūkstančių dienų?
Išmokstama vaikščioti – pradžioje po namus, paskui vis toliau ir   toliau...
Išmokstama tarti pirmuosius žodžius, kurie vėliau virsta sakiniais,   išreiškiančiais giliausias imintis – ir savas, ir pasaulio išminčių išsakytas...
Išmokstama mylėti – savo tėvus ir brolius, pirmąją mokytoją, pavasario žalumą, vakaro tylą, gražiausias kažkieno akis...
Išmokstama aukotis – darbui, vaikams, tikslui...
Išmokstama džiaugtis – išlaikytais egzaminais, nebūtinai kurių įvertinimai yra pažymėti egzaminų lapuose, savo rankomis pasodintais ir išgyvenusiais medžiais, šiltu vaiko delnu savajame, išsaugotais per daugelį metų draugais...
Viso  to ir dar daug daugiau išmokstama ir patiriama... kad vis labiau suprastume ir vertintume Laiką, Padorumą, Sąžinę, Draugystę, Sveikatą...
Bet metai tokie sąlyginiai - juk tikra vertė yra tik DIENOJE,  tik ji yra reikšminga, žmogaus gyvenimą dėliojant į METUS. Todėl ir reikia apie kiekvienos dienos prasmingumą galvoti, kad ryte pakilę būtume laimingi, nes turim šansą tokiais būti - juk esame mokyti pragyventų dienų pamokomis. Kiekvieną iš tūkstančių dienų - kasdien - pasakyti, nueiti, padaryti, pajausti... Ir taip dar tūkstantį, dar tūkstantį dienų - duok, Likime, man ir kiekvienam...

apie orą

ar reikia klausti, kokia tema yra dažniausia Lietuvoje? Taip, taip, kad valdžia bloga...Bet vistiek ne ši, manau. Oras. Koks buvo, yra ir bus - suklūstam per visas radijo ir TV žinias. Keiksnojam amžinai orą, amžiniau negu valdžią (arba bent jau pirmiau orą, o valdžią paskui:)) Jei šalta - tai perdaug. Jei lyja - tai per šlapia. Jei vasarą užkaitino - tai iki leipulio...Ir taip, visiems susitikimams turim temą.

Dar prieš Naujuosius, penketą savaičių teko pabuvoti vienos šalies vienoje vietoje, kur, tegu ir nevisam gyvenimui, suvažiavę gyvena iš bene visų pasaulio kontinentų. Sutinku, ten šilta, todėl ne oras yra pirma pokalbių tema. Bet mes, kaip tikri lietuviai, ir ten vistiek pūkšėjom, kad per karšta,  o paskui keletą dienų, kad atšąlo (aišku, pliusas gerokai virš nulio). Tada ir pagalvojau, kad grįžusi mesiu oro temą iš savo bendravimo tematikos. Stengiausi...Bet... buvo speigas virš dvidešimt...dabar snigo ir pustė...šaligatviai šlykščiai nutęžę...šiandien atnešė šildymo sąskaitą - 702,00 Lt...Norėčiau nekalbėti apie orą, bet ar pavyks- nežinau...

apie nuo Lietuvos žemės išnykusius kaimus

dar tebėra gyvi žmonės, kurių gimimo dokumentuose nurodyti kaimai, kurių, deja, jau su žiburiu nerasi - net jei žinai apytikrę vietą, jau nesuprasi, net medžių nelikus, kur tų kaimų pradžia ar pabaiga, kas ir kur gyveno...Statistiškai sako, kad kiekvienoje seniūnijoje juos suskaičiuoti galima, nors ir nemažai jų yra - tik kam dabar tai rūpi, yra svarbesnių problemų, kurios ir tai nerūpi...Todėl belieka žavėtis, kad kažkas iš kažkada buvusio kažkokio kaimo ima ir savo jėgomis atritina akmenį ar kitokį ženklą palieka...Negražiai atrodo tie mano epitetai "kažkas, kažkoks" - tarytum rašyčiau apie tai be meilės ir pagarbos. Gerbiu tus mano senelių kaimo, mano mamos gimtojo kaimo, nutrinto nuo Lietuvos žemės, vyrus ir moteris, jau keletą vasarų susirenkančius prie  akmens su gyvenusių čia šeimų pavardėmis. Daugelis paprastais kaimietiškais veidais ir apdarais, daugelio ir  jau suaugę vaikai paprasti žmnės, retas kokia didele iškalba pasižymi, bet juose yra ta tikroji nedaugiakalbė meilė tėviškei...Ar ne to gimto slenksčio pojūčio mums ir mūsų vaikams labiausiai ir trūksta, nors daugelis ir tebeturim adresus, žyminčius dar esančius miestus ar kaimus? Tie, nesančių kaimų žmonės, ar ne geriau tebegirdi ryto prabudimą, nesibaigiančius darbus, vakarą, paukščių čiulbėjimą, kaimynišką "Labas"? Neišsaugoję medinių tėvų trobų, išsaugojo ir tebedainuoja jaunystės dainas, kai tik vėl draugėn susirenka, bet kai jų neliks, kas tuos kaimus primins? Juk ir akmenys ar kryžiai ne visus juos, buvusius, žymi...