Puslapiai
Sveiki
Žinia, bėgame nuo pirmadienio iki penktadienio, sakydami sau, kad bent jau TADA tai tikrai sustosime. Kartais iš tiesų sustojame, bet...skalbiame, miegame, lankomės svečiuose, nes reikia, kalbame apie nieką...Pirmadienį vėl suprantame, kad taip ir nebuvome sustoję. SVEIKI dabar, nes turime STABTELĖTI, ne rytoj, dabar...
Apie mane
- Zita
- Šaulys. Tikras, su visais būdingais geraisiais bruožais (blogų Šauliai neturi:))
Netgi žiogas, nenuilstantis muzikantas, stabtelėja. Ir yra laimingas
Reikia laikytis iš paskutiniųjų, kol bent vieną šaknį maitina žemė
2012 m. gegužės 13 d., sekmadienis
apie niekam nereikalingus ir negražius
...turėjom šunį, visus trylika metų mums tai buvo gražiausias ir mieliausias draugas, nors pridirbdavo šunybių pakankamai (juk šuo:)). Gal todėl, kad jam neteko pakampiais kokio kąsnio ieškoti, jis buvo švaraus ir gražaus kailio, gerai išsimiegojęs kur nors ant kilimo, o, mums būnant darbe, neretai ant lovos. Net nekilo mintis, kad jis gali būti nemielas ir nereikalingas, nes negražus, nešvarus, paliegęs...Kodėl kilo tokios asociacijos, nors su Bimą palydėjom į šunų amžino gyvenimo lankas jau prieš daug metų? Tiesiog todėl, kad gražius smagu mylėti - nesvarbu ar tai šunys, ar žmonės (atleiskit už tokį sugretinimą). O kodėl pajutau, kad negražių nesinori mylėti? Mūsų kaime, kuris yra geriausia vieta visą šiltąjį sezoną, netoliese gyvena vienintelė šeimyna - senutė motina ir sūnus, kuriam jau virš 60 (antrasis pernai pasirinko kitokią baigtį). Taip jau nutiko, kad tuose namuose kačių (nežinau kurios kokios lyties) ten yra gyva galybė - vos įėjęs į namus, rasi ir nat pečiaus, ir ant spintelių, ir ant lovos. Bet šį pavasarį kaimynė visai sunegalavo, o kadangi sūnui ne ji labiausiai rūpi...teko jai išrūpinti vietą slaugos ligoninėje. O katės? Jų nepadėsi nei ten, nei kitur - gyvūnų prieglaudose ir taip ankšta. Taigi, likusiam gaspadoriauti (tiek ten tos gaspadorystės) kaimynui tos katės dar mažiau rūpi, nei arklys ar kelios vištos. Jos kaip laukinės - visad bijodavo ir bėgdavo, pamačiusios svetimą. Veisėsi jos visos tarpusavyje, todėl yra tokios labai "antrarūšės"...O dar tokios purvinos, tokios perkarusios...Ne tokios, kurias malonu pašaukti, kai kam netgi ir paglostyti patiktų. Taigi, po truputį badas jas vis dažniau atveja į mūsų kiemą - manau, kad ne visas, gal kitos visai iškeliavo kitur laimės ieškoti. Atpažįstu juodą, persisukusią, žaliomis akimis, išdrąsėjusią kniaukti prašant, baltai juodai margą, visišką murzę ir amžinai alkaną, lietuviškai įprastai rainą, seną ir užsispyrusią, dar kažkokią...Ateina paėsti, neretai susirenka pasnūduriuoti malkinėje, vienas kartais apsinakvoja lauko židinyje, pašeriu, bet žinau, kad nepamilsiu...Nesmerkit! Gražius juk maloniau mylėti...Prisipažinkit, kad irgi taip galvojat...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą