apie gimtadienių sveikinimus

Juk ir prieš kiek metų buvo mano ir draugų gimtadieniai... Tik jaunystėje jie neatrodė tokie jau reikšmingi, neretai net ir nelabai juos pažymėdavom. Tiesa, vaikystės gimimo diena, tegu ir tamsaus lapkričio gale, būdavo tikra šventė - ateidavo dvi trys draugės, padovanodavo dažniausiai po knygutę, tada kainavusią pora dešimčių kapeikų. O labiausiai prisimenu mamos želė - supjaustytą kubeliais, sudėtą į krištolinę vazelę su rankenėle... gražiai  prieš šviesą savo tamsiu raudoniu atrodantį želė... Dabar gimimo dienų tiek daug, neretai vis įsimintinų, jubiliejinių, su nuliu ar penkiais... Sunku rasti tinkamą dovaną, nelengva rasti ir žodžius - tinkamus, nelėkštus, įsimintinus, prasmingus, savo pozityvia energija padedančius tam žmogui .

O taip pabodo tie "laimės, meilės ir pinigų" linkėjimai. Gal geriau tiesiog palinkėti puodelio kvapnios arbatos,  netikėto seniai matyto draugo skambučio, vėl išgirsti  artimo žmogaus meilės žodžių, kantrybės išklausyti senstelėjusių tėvų pasakojimus apie jų jaunystę, vaikų prisipažinimo, kad jiems esam svarbūs, vaikaičių apkabinimo, ankstyvo prabudimo saulei tekant, pyragais kvepiančių savaitgalių namuose, pirmųjų vasaros alyvinių obuolių krepšio, galimybės prisiglausti prie mylimo medžio kamieno... Štai tos paprastos dovanos, kurių galime palinkėti. Aišku, nepamirštant, kad didžiausią dovaną jau gavome, nes gimėme.

ne tik apie netikėtą sniegą

Netikėtai Juozinių ryte mano gimtoji Betygala atsibudo užklota baltu šviežio sniego apklotu.

Labai gražu buvo! Tik kaip viskas yra laikina - jau po trejeto valandų šito grožio ant medžių neliko, nors sniego dar pakaktų ne vienai tvirtovei sulipdyti. Tik, tiesą sakant, nebesimato nei kiemuose, nei kalniukuose vaikų, lyg ne ta Betygala būtų, kai mano laikais virdavo sniego mūšiai, o kalnas link Vieviršės upelio buvo puikiausia rogių ir slidžių trasa. Kadangi vakar vežėm iš ligoninės mamą ir pasilikom nakvynei, džiaugiuosi, kad galėjau atsikelti anksčiau ir pasivaikščioti po miestelį. Paėjau ir link padubysio, ir aplink mokyklą - ir pajutau vėl, kad nėra artimesnės vietos...Tegu suvargę tie mūsų miesteliai, neapšviestomis gatvėmis vakarais, be gražių savaitgalio pramogų , ir žmonės suvargę, nelabai džiaugsmingais veidais, bet jei pakalbini - atsako, atsiveria, nusišypso...Tiesiog, reikia, kad rastume noro ir jėgų dažniau aplankyti savo gimtinę - ne mašina pralekiant, o pabūnant, pasiklausant, pasiklausiant, išgirstant, atsakant... Tikrai tikiu, kad vistiek yra ir bus daugiau ar mažiau tų, kuriuos ir po daugybės metų surašinėtojai klausinės lietuviškai ir klausinėjamieji mokės atsakyti gražia lietuvių kalba. Juk istorijos spiralėje būta ir sunkesnių laikų...

ne tik apie save

...šitie baisūs vaizdai iš Japonijos, ta viską griaunanti ir su savimi nusinešanti, nevaldoma vandens, pakelto cunamio jėgos, banga...Net nelieka vietos atskiram žmogui - tarp galybės vandens, purvo, statinių, automobilių kur jau ten beįžiūrėsi atskiro žmogaus veidą ir pajausi jo kančią? Ir pagalvoju - kokioje ramaus klimato žemėje mes gyvename, kiek mūsų nedaug, kokie vieningi ir turtingi galime būti, apsaugoti Aukščiausiojo nuo karų ir marų...Tai ko trūksta, kad būtume laimingesni? Protingos valdžios? Kodėl ją tik tokią turime? Pagaliau, ar tik valdžia mus padarpo laimingais? Gal būtent sukrėtimai, būtinybė vienytis, gyvenimo akimirkos trapumo suvokimas ir daro tautas didelėmis?.. Bet negi Lietuvai irgi yra tik toks kelias, kad norėtume ir mokėtume gyventi ne tik dėl savęs?