Apie tai, ką priminė pasviręs kryžius...

Kartais akis užkliūva už pasvirusio kryžiaus, kuris žymi kažkieno gyvenimą su visais vargais ir džiaugsmais... Net kai nėra tų, kurie jį statė, jis tebegyvena... Ir kviečia mus eiti per gyvenimą - nepamirštant sustoti ir pasikalbėti: su Žmogumi, Medžiu, Troba, Kryžiumi...Net jeigu jų anksčiau nepažinojai, jeigu sutikai tik dabar...Nepraleisti tos galimybės...nes kada nors jos gali nebebūti...

 

 

 

PS - tas tekstas parašytas senokai gulėjo, ta fotografija irgi ne šių metų...Tik dabar juos vėl atradus, labai iškalbingai viskas susidėliojo...Jau pora vasarų, kai ir to pasvirusio kryžiaus nebeliko - nukrito ne tik jo papuošimai, jis pats nugriuvo ir supuvo...Kaip ir kažkada čia buvusio kaimo žmonių anei vieno - daugelio ne tik čia, bet apskritai po šia saule...

Taip, jau gerokai po Laisvės gynėjų dienos...Ir tą tekstą, kurį rašiau Sausio 13-osios renginiui, jau seniai reikėjo patalpinti. Dabar tai tarytum ne aktualu...bet vis pagaunu save - kodėl tai, kas svarbu, neretai prisimename tik kartą metuose, pagal kalendorių - valstybei ar sau svarbius įvykius...
Todėl šiandien dar kartą apie 1991-ųjų Sausį...Ir pažadas - kitai Sausio 13-ajai pažadu kur kas gilesnį žvilgsnį,  plačiau, ne tik taip...Tai ir natūralu - viskas keičiasi, kaskart kitaip vertiname, kitaip apie tai pasakome...Nes ko verti būtume, jeigu nesuprastume savęs kaip piliečių...nes, deja, neretai nesuprantame savęs kaip piliečių...tarytum gėdijamės didelių žodžių. Bet vistiek bandžiau tądien pasakyti susirinkusiems šitaip:

Jeigu šiandien nutartume nutapyti Sausio 13-osios paveikslą, kokios spalvos dažų mums prireiktų daugiausiai?

Juodos, nes reikia pavaizduoti naktį? Raudonos, nes buvo pralietas mūsų tautiečių kraujas?

Oranžinės, nes jos reiktų nutapant laužus, prie kurių žmonės šildėsi ne tik rankas – širdis taip pat?

Ar pakaktų tik tų trijų spalvų?

Ir ar juoda būtų tik spalva, žyminti paros metą?.. Gal tai ne juodos nakties, o juodos jėgos, bandžiusios apsupti ir paimti Lietuvą spalva?

Ir raudona – energinga, optimistinė spalva gal būtų ne tik pralieto kraujo, bet tikėjimo kiekvieno savimi ir savo Lietuva spalva...

O jeigu žodžiais bandytume nupiešti tų Sausio dienų ir naktų Lietuvą – kokie jie būtų tinkamiausi? Vienybė? Drąsa? Tikėjimas? Susitelkimas? Meilė? Pasididžiavimas? Tikiu, surastume  ir  daugybę kitų, kurių turime savo turtingoje lietuvių kalboje.

Kiekvienas turime savą gebėjimą ranka ar žodžiu nupiešti Lietuvos paveikslą tomis dienomis – susitelkusią Vilniuje, bet dvasia ginančią Laisvę visur – kiekviename mieste ir kaime. Bet tikėtina, kad kiekvieno sudėliotas paveikslas turėtų bendrus bruožus – dominantė jame būtų drąsa ir laisvė.

Be pompastikos, be perdėto patriotizmo, tame paveiksle, tikiu, kiekvienam norėtųsi atspindėti žmonių susitelkimą realaus fizinio susidorojimo akivaizdoje, kai tikėjom, kad mūsų noras apginti Nepriklausomybę yra toks didelis, tikras ir stiprus, kad JIE nedrįs mūsų sutraiškyti...Tačiau JIE turėjo savą planą ir jį bandė realizuoti, nes matė, kad Laisvę ginantys žmonės neturi tankų ir automatų...Nužudę keturiolika, sužaloję daugybę – JIE vistiek turėjo atsitraukti. Žūtys, šūviai, karinės galios demonstravimas  Laisvę ginantiems žmonėms nesukėlė baimės – juos tai tik sustiprino ir suvienijo...Toliau buvo tik laiko klausimas, kada JIE galutinai pripažins pralaimėję  –Sausio 13-ąją pagrindinis mūšis už Laisvę buvo laimėtas.

 

Vakar per Lietuvos televiziją parodytas naujas Rimo Bružo dokumentinis filmas  „Diena po rytojaus“ per tų įvykių dalyvių pasakojimus pakvietė tarytum naujai pažvelgti į tą Lietuvos istorijos faktą: kiekvienas darė tai, ką privalėjo daryti. Šitame filme nemažai autentiškos medžiagos iliustruoja, kaip be isterikos, kultūringai televiziją ginantys žmonės okupantams įrodinėjo savo tiesą. Tas pagarbus elgesys, kurio dabar neretai taip trūksta mūsų gyvenime, yra irgi tai, ko reiktų, jegu norime nupiešti istoriškai teisingą ir iliustratyvų Sausio 13-osios Lietuvos paveikslą.

Šiandien policijos veteranai jau ne rikiuotėje. Bet bent jau dvidešimt penktųjų Sausio įvykių metinių proga tuometinei milicijai - policijai surasta šiek tiek daugiau dėmesio ir pabandytas objektyviai įvertinti  ir jos indėlis tame Sausyje... Šiandienos mūsų susirinkimo tikslas irgi yra susiburti, prisiminti ir pasidžiaugti, kad  Lietuvai pavyko apginti Laisvę ir Nepriklausomybę. Ir visi čia esantys suvaidino tam tikrą vaidmenį – DARĖ TAI, KĄ GALĖJO IR PRIVALĖJO DARYTI

 

Apie pasakymą „palieka gimtą lizdą“

 

 

Kaip ten, ant malkų po žiemos užsilikusiame vazonėlyje, kielė susisuko lizdą,  net nematėm – tik kartą atsitiktinai akis užkliuvo ir už vazono, ir už jame pūpsančių, išpūstų paukščio akių, nes, matyt, buvo būtinas išsėdėti ant kiaušinių laikas, todėl kielei atsakomybės už palikuonis instinktas buvo svarbesnis, negu baimė dėl savęs...

Išskrisdavo, pati pasimaitindavo – ir vėl kantriai tupėjo, o mes stengėmės kuo mažiau ramybę drumsti. Ir, aišku, atėjo diena, kai pamatėm vietoj buvusių penkių  kiaušinukų pūkų kamuoliukus, kuriuose tik gelsvi snapų brūkšneliai šiek tiek skyrėsi. Taip norėjosi nufotografuoti, bet teko išvažiuoti, atidedant dienai kitai, vėliau...Ir ką  manot, po trumpo laiko atvykom į sodybą ir pirmiausiai skubėjom žiūrėti, kaip ten mažyliai laikosi...Žiūrim, paūgėję, bet visi tupi lizde. O ryte  – jau niekas nebetupi, nes kieliukai jau skraido po malkinę, o po valandėlės jau neria pro surastus plyšius į platesnį ne pasaulį. Ir žiūrėk dabar kiek nori – tuščias liko tas lizdas...Gal kada ir užsuks, nebent nakvynės ieškodami...

Taip jau yra – ir žmogaus palikuonys irgi palieka gimtą lizdą. Ir ta paukščių šeimyna taip gražiai patvirtino tą mūsų žinojimą, kuris kartais sunkiai dera su mūsų tėviškais jausmais – kaip čia taip, ima ir išskrenda... O juk išskrenda - ir lizdas lieka tuščias...Tik, žmogau, pasidžiauk: tavo vaikai bent laiks nuo laiko tą lizdą aplanko! Kažin ar paukščiai paskui atpažįsta vieni kitus, ar užaugintieji žino, kas kantriai juos išsėdėjo ir išmaitino?..

Štai ir graži proga susitaikyti su realybe - paliko gimtą lizdą...Bet juk sugrįš! Tėvų priedermė laukti ir džiaugtis sugrįžtančiais...Anksčiau ar vėliau tas gimtas lizdas žmogui įgyja tikrąją vertę...O gal ir paukščiui? Todėl tegu liks ta lizdavietė neliečiama - o gal?.. Kažkam tai telieka gimtais namais...

Pro gruodžio užuolaidą

Žvilgsnis pro gruodžio užuolaidą...

į ąžuolą, šimtmečius vėtras atlaikiusį...
į tylą...nebėgant niekur, tiesiog pabūnant su savimi...
Prasmingų visiems ateinančių metų -
pakankamai laiko darbams ir galimybės retsykiais stabtelėti...

apie nepilką su daug pilkos spalvos Kalėdų laukimą

Gera dabar mieste, kuris jau kalėdiškai puošiasi, kviečia į tas papuoštas gatves išeiti, gėrėtis, mėgautis šventės laukimu, užsukti į kavinukę, apšilti ir vėl eiti tame dirbtinos šviesos nuskaidrintame žmonių šurmulyje...Ar galima ginčytis, kad tame prieškalėdiniame laike yra daug žavesio - ne tik komercijos, bet ir to smagaus pojūčio, kaip žmogaus rankomis sukurtas grožis praskaidrina nuotaiką toje beveik neišauštančio lapkričio gruodžio pilkumoje...

Tikrai, mieste dabar gražu, ypač vakare. Bet pereini vieną antrą kartą - ir kiek čia bežiūrėsi į tą nekintantį vaizdelį, tegu ir labai spalvingą...

Užtat, kai šiandien, išvažiavus iš miesto, atsivėrė tikras prieškalėdinis paveikslas, jau ne žmogaus rankomis sukurtas, tegu ir beveik nespalvotas, pilkai balkšvos spalvos rūkuose skandinamas peizažas, šerkšnu pasipuošusiomis žolėmis, panašiomis į egzotiškas gėles, supratau - šitie vaizdai nepabos, kad ir kiek kartų į juos žiūrėsi. Tegu aplink tik pilka su visais jos atspalviais (čia ne apie bestselerį omenyje:)), ji simbolizuoja tikrąjį Kalėdų laukimą - šitas peizažas keisis ir keisis, iš vienos niūrokos į kitą panašią, kol galiausiai viską nušvies tikroji, nesugalvota ir dirbtinai nesukurta šviesa...

O dabar telieka džiaugtis ir gėrėtis tais įmantriais padabinimais ant medžių, augalų, kelių ir laukų...

Ir pasijausti laimingu - kad gali pamatyti ir tai, kaip šventę gali sukurti žmogaus rankos, ir tai, kokia didžioji tapytoja yra gamta...Ačiū likimui, kad jis leidžia man tai pamatyti. Tikriausiai ir kiekvienas už tai galim padėkoti, tik, tiesiog, kartais pamirštam - tarytum laimei reikia kažko dar ir dar, o ne to, ką matom, ką turim...Nes ir pilka spalva gali būti visai ne pilka...

Apie moteris ir stereotipus

Kas dabar pasakys, iš kur mūsų sąmonėje įsitvirtino net atrodytų ne nuomonė, o tiesiog nepajudinamas įsitikinimas, jog visos skandinavų moterys yra tvirtos fiziškai, nepriklausomos finansiškai, skaityk, feministės ir, tikriausiai, niekad neverkiančios. Arba prancūzės – visos stilingos. Arba italės – kol jaunos, aistringos gražuolės, vėliau gi neginčijamas gausių šeimų autoritetas. Ir basta. Daugiau asociacijų mumyse kaip ir nekyla. Jeigu juodaodė – balsas bliuzui. Jeigu amerikietė – sotus gyvenimas ir visi su tuo susiję padariniai, teigiami ir neigiami. Jeigu japonė – paklusnumas ir ramybė. Jeigu tailandietė – neprilygstamas rytietiškas grožis. Jeigu estė – tiesiog sunkiai įskaitoma knyga. Jeigu latvė – neatpažinta žemė. O lietuvė? Kas yra lietuvė šiame dideliame pasaulyje? Kokią ją įsivaizduoja net netolimų kraštų žmogus? Ar yra kažkas, kas lietuvę moterį išskiria iš kitų? Su kuo ją galėtų sutapatinti koks nors brazilas ar prancūzas, ką svarbiausio joje išryškintų, koks apibendrinimas labiausiai tiktų? Sakysite, gal jie net nelabai žino ne tik lietuves, bet ir kur randasi Lietuva? Jiems atleistina, tegu. Bet mes patys ar žinome, kuo lietuvė moteris išskirtinė. Ne tam, kad būtų tuščiai garbinama. Tam, kad būtų suprasta. Bent jau čia, savoje žemėje. Juk Lietuvos ne tik vardas moteriškos giminės – pati Lietuva yra moterų. Ir tų, valdžioje, ir tų, blizgančiuose žurnalų viršeliuose bei vakarėliuose, ir tų, laukiančių nesulaukiančių, ir tų, kurios jau žino, kad niekad saviškio nesulauks... Parodos, koncertų salės, bažnyčios, kūrybos vakarai – visur beveik vien moterys, arba bent jau dauguma...Kokia ta Lietuva būtų be Lietuvos moterų? Kokios tos Lietuvos moterys? Gal nebus per drąsu teigti, kad lietuvė yra viskas viename – prancūzė, italė, estė, latvė, tailandietė, japonė...Todėl tokia ta Lietuva ir yra – gyvybinga,  pakylanti iš bet kokių nepriteklių, kurianti, spalvinga, žavinti...Nes tokios yra ir Lietuvos moterys, kurioms netinka vienas stereotipinis apibrėžimas...Mūsų laimei...

Kalėdos. Ar jos ateitų, jeigu nedirbtų prekybos centrai?

Pažiūrėjau savo kuklius kuklaus blogo rašinėlius ir radau sakinį viename iš jų Kalėdų išvakarėse: Kalėdos yra tada ir ten, kur esi su savo mylimiausiais ir artimiausiais žmonėmis. Net jeigu nebūtum karalystėje... Taip, pernai šios šventės nuotaiką įtakojo tai, kad buvau vienoje karalystėje labai toli nuo Lietuvos, nuo sniego, kalėdinio šurmulio...Po palmėmis, ant žalios žolės, besimaudant atvirame baseine. Ir įsitikinau, kad Kalėdos gali būti be to šurmulio, kai visi turim pirkti ir pirkti, nors deklaruojam, kad ne pirkimas, valgymas ir dovanos yra šios šventės esmė ir prasmė. Deklaruojam, bet vistiek darom taip, kaip diktuoja visus apimanti ir vienijanti pirkimo manija...Vyresni pasakojam, kaip atrodė tos mūsų eglutės, papuošiamos tik Kūčių vakarą - kai dažnas žaisliukas buvo vis skirtingas ir su sava atsiradimo istorija, kai eglutę puošdavo saldainiai spalvingais popieriukais (kurie neišduodavo iki pat nupuošimo savo "kiauraviduriškumą", saldainį suvalgius), kai vata ir liktorėliai su "gyvomis" žvakutėmis visai derėjo šalia, nesibaimindami gaisro... Ir dovanėlės būdavo paprastos, ir mes, vaikai, ir mūsų tėvai būdavom laimingi... Taip buvo, nes taip BUVO...
Dabar yra kitaip, labai kitaip. Bet gal tai irgi nėra taip jau blogai? Tos girliandomis papuoštos miestų eglės, aikštės, gatvės, tos saldumynais kvepiančios krautuvėlės, tie kosmetikos, malonių buities dalykėlių, knygų spalvingi įpakavimai...Tie skubantys į šventę žmonės...Galimybė rinktis iš daugybės siūlomo materialaus gėrio tą TRUPUTĮ, kas irgi gali nušviesti kasdienybę ir prasklaidyti tamsą...
Blogai, jeigu tik pirkimas -  kuo daugiau ir kuo brangiau...Gerai, jeigu iš širdies - kiekvienam pritaikant ne pagal daikto piniginę išraišką, bet siekiant tik SUŠILDYTI ir PRADŽIUGINTI...Nes juk svarbiausia nepamiršti - Kalėdos yra tada ir ten, kur esi su savo mylimiausiais ir artimiausiais žmonėmis...! Juk bus, kai viskas taip gražiai derės tarpusavyje - prieš Kalėdas savo atvargę, keletui šventinių dienų uždaryti prekybos centrai ir vistiek esančios su mumis ir mumyse Kalėdos!