Apie moteris ir stereotipus

Kas dabar pasakys, iš kur mūsų sąmonėje įsitvirtino net atrodytų ne nuomonė, o tiesiog nepajudinamas įsitikinimas, jog visos skandinavų moterys yra tvirtos fiziškai, nepriklausomos finansiškai, skaityk, feministės ir, tikriausiai, niekad neverkiančios. Arba prancūzės – visos stilingos. Arba italės – kol jaunos, aistringos gražuolės, vėliau gi neginčijamas gausių šeimų autoritetas. Ir basta. Daugiau asociacijų mumyse kaip ir nekyla. Jeigu juodaodė – balsas bliuzui. Jeigu amerikietė – sotus gyvenimas ir visi su tuo susiję padariniai, teigiami ir neigiami. Jeigu japonė – paklusnumas ir ramybė. Jeigu tailandietė – neprilygstamas rytietiškas grožis. Jeigu estė – tiesiog sunkiai įskaitoma knyga. Jeigu latvė – neatpažinta žemė. O lietuvė? Kas yra lietuvė šiame dideliame pasaulyje? Kokią ją įsivaizduoja net netolimų kraštų žmogus? Ar yra kažkas, kas lietuvę moterį išskiria iš kitų? Su kuo ją galėtų sutapatinti koks nors brazilas ar prancūzas, ką svarbiausio joje išryškintų, koks apibendrinimas labiausiai tiktų? Sakysite, gal jie net nelabai žino ne tik lietuves, bet ir kur randasi Lietuva? Jiems atleistina, tegu. Bet mes patys ar žinome, kuo lietuvė moteris išskirtinė. Ne tam, kad būtų tuščiai garbinama. Tam, kad būtų suprasta. Bent jau čia, savoje žemėje. Juk Lietuvos ne tik vardas moteriškos giminės – pati Lietuva yra moterų. Ir tų, valdžioje, ir tų, blizgančiuose žurnalų viršeliuose bei vakarėliuose, ir tų, laukiančių nesulaukiančių, ir tų, kurios jau žino, kad niekad saviškio nesulauks... Parodos, koncertų salės, bažnyčios, kūrybos vakarai – visur beveik vien moterys, arba bent jau dauguma...Kokia ta Lietuva būtų be Lietuvos moterų? Kokios tos Lietuvos moterys? Gal nebus per drąsu teigti, kad lietuvė yra viskas viename – prancūzė, italė, estė, latvė, tailandietė, japonė...Todėl tokia ta Lietuva ir yra – gyvybinga,  pakylanti iš bet kokių nepriteklių, kurianti, spalvinga, žavinti...Nes tokios yra ir Lietuvos moterys, kurioms netinka vienas stereotipinis apibrėžimas...Mūsų laimei...