Taip, jau gerokai po Laisvės gynėjų dienos...Ir tą tekstą, kurį rašiau Sausio 13-osios renginiui, jau seniai reikėjo patalpinti. Dabar tai tarytum ne aktualu...bet vis pagaunu save - kodėl tai, kas svarbu, neretai prisimename tik kartą metuose, pagal kalendorių - valstybei ar sau svarbius įvykius...
Todėl šiandien dar kartą apie 1991-ųjų Sausį...Ir pažadas - kitai Sausio 13-ajai pažadu kur kas gilesnį žvilgsnį,  plačiau, ne tik taip...Tai ir natūralu - viskas keičiasi, kaskart kitaip vertiname, kitaip apie tai pasakome...Nes ko verti būtume, jeigu nesuprastume savęs kaip piliečių...nes, deja, neretai nesuprantame savęs kaip piliečių...tarytum gėdijamės didelių žodžių. Bet vistiek bandžiau tądien pasakyti susirinkusiems šitaip:

Jeigu šiandien nutartume nutapyti Sausio 13-osios paveikslą, kokios spalvos dažų mums prireiktų daugiausiai?

Juodos, nes reikia pavaizduoti naktį? Raudonos, nes buvo pralietas mūsų tautiečių kraujas?

Oranžinės, nes jos reiktų nutapant laužus, prie kurių žmonės šildėsi ne tik rankas – širdis taip pat?

Ar pakaktų tik tų trijų spalvų?

Ir ar juoda būtų tik spalva, žyminti paros metą?.. Gal tai ne juodos nakties, o juodos jėgos, bandžiusios apsupti ir paimti Lietuvą spalva?

Ir raudona – energinga, optimistinė spalva gal būtų ne tik pralieto kraujo, bet tikėjimo kiekvieno savimi ir savo Lietuva spalva...

O jeigu žodžiais bandytume nupiešti tų Sausio dienų ir naktų Lietuvą – kokie jie būtų tinkamiausi? Vienybė? Drąsa? Tikėjimas? Susitelkimas? Meilė? Pasididžiavimas? Tikiu, surastume  ir  daugybę kitų, kurių turime savo turtingoje lietuvių kalboje.

Kiekvienas turime savą gebėjimą ranka ar žodžiu nupiešti Lietuvos paveikslą tomis dienomis – susitelkusią Vilniuje, bet dvasia ginančią Laisvę visur – kiekviename mieste ir kaime. Bet tikėtina, kad kiekvieno sudėliotas paveikslas turėtų bendrus bruožus – dominantė jame būtų drąsa ir laisvė.

Be pompastikos, be perdėto patriotizmo, tame paveiksle, tikiu, kiekvienam norėtųsi atspindėti žmonių susitelkimą realaus fizinio susidorojimo akivaizdoje, kai tikėjom, kad mūsų noras apginti Nepriklausomybę yra toks didelis, tikras ir stiprus, kad JIE nedrįs mūsų sutraiškyti...Tačiau JIE turėjo savą planą ir jį bandė realizuoti, nes matė, kad Laisvę ginantys žmonės neturi tankų ir automatų...Nužudę keturiolika, sužaloję daugybę – JIE vistiek turėjo atsitraukti. Žūtys, šūviai, karinės galios demonstravimas  Laisvę ginantiems žmonėms nesukėlė baimės – juos tai tik sustiprino ir suvienijo...Toliau buvo tik laiko klausimas, kada JIE galutinai pripažins pralaimėję  –Sausio 13-ąją pagrindinis mūšis už Laisvę buvo laimėtas.

 

Vakar per Lietuvos televiziją parodytas naujas Rimo Bružo dokumentinis filmas  „Diena po rytojaus“ per tų įvykių dalyvių pasakojimus pakvietė tarytum naujai pažvelgti į tą Lietuvos istorijos faktą: kiekvienas darė tai, ką privalėjo daryti. Šitame filme nemažai autentiškos medžiagos iliustruoja, kaip be isterikos, kultūringai televiziją ginantys žmonės okupantams įrodinėjo savo tiesą. Tas pagarbus elgesys, kurio dabar neretai taip trūksta mūsų gyvenime, yra irgi tai, ko reiktų, jegu norime nupiešti istoriškai teisingą ir iliustratyvų Sausio 13-osios Lietuvos paveikslą.

Šiandien policijos veteranai jau ne rikiuotėje. Bet bent jau dvidešimt penktųjų Sausio įvykių metinių proga tuometinei milicijai - policijai surasta šiek tiek daugiau dėmesio ir pabandytas objektyviai įvertinti  ir jos indėlis tame Sausyje... Šiandienos mūsų susirinkimo tikslas irgi yra susiburti, prisiminti ir pasidžiaugti, kad  Lietuvai pavyko apginti Laisvę ir Nepriklausomybę. Ir visi čia esantys suvaidino tam tikrą vaidmenį – DARĖ TAI, KĄ GALĖJO IR PRIVALĖJO DARYTI