Taip, jau gerokai po Laisvės gynėjų dienos...Ir tą tekstą, kurį rašiau Sausio 13-osios renginiui, jau seniai reikėjo patalpinti. Dabar tai tarytum ne aktualu...bet vis pagaunu save - kodėl tai, kas svarbu, neretai prisimename tik kartą metuose, pagal kalendorių - valstybei ar sau svarbius įvykius...
Todėl šiandien dar kartą apie 1991-ųjų Sausį...Ir pažadas - kitai Sausio 13-ajai pažadu kur kas gilesnį žvilgsnį, plačiau, ne tik taip...Tai ir natūralu - viskas keičiasi, kaskart kitaip vertiname, kitaip apie tai pasakome...Nes ko verti būtume, jeigu nesuprastume savęs kaip piliečių...nes, deja, neretai nesuprantame savęs kaip piliečių...tarytum gėdijamės didelių žodžių. Bet vistiek bandžiau tądien pasakyti susirinkusiems šitaip:
Jeigu šiandien nutartume nutapyti Sausio 13-osios paveikslą, kokios
spalvos dažų mums prireiktų daugiausiai?
Juodos, nes reikia pavaizduoti naktį? Raudonos, nes buvo pralietas mūsų tautiečių
kraujas?
Oranžinės, nes jos reiktų nutapant laužus,
prie kurių žmonės šildėsi ne tik rankas – širdis taip pat?
Ar
pakaktų tik tų trijų spalvų?
Ir
ar juoda būtų tik spalva, žyminti paros metą?.. Gal tai ne juodos nakties, o
juodos jėgos, bandžiusios apsupti ir paimti Lietuvą spalva?
Ir raudona – energinga, optimistinė spalva gal
būtų ne tik pralieto kraujo, bet tikėjimo kiekvieno savimi ir savo Lietuva
spalva...
O
jeigu žodžiais bandytume nupiešti tų Sausio dienų ir naktų Lietuvą – kokie jie
būtų tinkamiausi? Vienybė? Drąsa? Tikėjimas? Susitelkimas? Meilė? Pasididžiavimas?
Tikiu, surastume ir
daugybę kitų, kurių turime savo turtingoje lietuvių kalboje.
Kiekvienas
turime savą gebėjimą ranka ar žodžiu
nupiešti Lietuvos paveikslą tomis dienomis – susitelkusią Vilniuje, bet dvasia
ginančią Laisvę visur – kiekviename mieste ir kaime. Bet tikėtina, kad
kiekvieno sudėliotas paveikslas turėtų bendrus bruožus – dominantė jame būtų
drąsa ir laisvė.
Be pompastikos, be perdėto patriotizmo, tame
paveiksle, tikiu, kiekvienam norėtųsi atspindėti žmonių susitelkimą realaus
fizinio susidorojimo akivaizdoje, kai tikėjom, kad mūsų noras apginti
Nepriklausomybę yra toks didelis, tikras ir stiprus, kad JIE nedrįs mūsų
sutraiškyti...Tačiau JIE turėjo savą planą ir jį bandė realizuoti, nes matė,
kad Laisvę ginantys žmonės neturi tankų ir automatų...Nužudę keturiolika,
sužaloję daugybę – JIE vistiek turėjo atsitraukti. Žūtys, šūviai, karinės
galios demonstravimas Laisvę ginantiems
žmonėms nesukėlė baimės – juos tai tik sustiprino ir suvienijo...Toliau buvo
tik laiko klausimas, kada JIE galutinai pripažins pralaimėję –Sausio 13-ąją pagrindinis mūšis už Laisvę
buvo laimėtas.
Vakar per
Lietuvos televiziją parodytas naujas Rimo
Bružo dokumentinis filmas „Diena po rytojaus“ per tų įvykių
dalyvių pasakojimus pakvietė tarytum naujai pažvelgti į tą Lietuvos istorijos
faktą: kiekvienas darė tai, ką privalėjo daryti. Šitame filme nemažai
autentiškos medžiagos iliustruoja, kaip be isterikos, kultūringai televiziją
ginantys žmonės okupantams įrodinėjo savo tiesą. Tas pagarbus elgesys, kurio
dabar neretai taip trūksta mūsų gyvenime, yra irgi tai, ko reiktų, jegu norime
nupiešti istoriškai teisingą ir iliustratyvų Sausio 13-osios Lietuvos
paveikslą.
Šiandien
policijos veteranai jau ne rikiuotėje. Bet bent jau dvidešimt penktųjų Sausio
įvykių metinių proga tuometinei milicijai - policijai surasta šiek tiek daugiau
dėmesio ir pabandytas objektyviai įvertinti ir jos indėlis tame Sausyje... Šiandienos mūsų
susirinkimo tikslas irgi yra susiburti, prisiminti ir pasidžiaugti, kad Lietuvai pavyko apginti Laisvę ir
Nepriklausomybę. Ir visi čia esantys suvaidino tam tikrą vaidmenį – DARĖ TAI,
KĄ GALĖJO IR PRIVALĖJO DARYTI
