Pro gruodžio užuolaidą

Žvilgsnis pro gruodžio užuolaidą...

į ąžuolą, šimtmečius vėtras atlaikiusį...
į tylą...nebėgant niekur, tiesiog pabūnant su savimi...
Prasmingų visiems ateinančių metų -
pakankamai laiko darbams ir galimybės retsykiais stabtelėti...

apie nepilką su daug pilkos spalvos Kalėdų laukimą

Gera dabar mieste, kuris jau kalėdiškai puošiasi, kviečia į tas papuoštas gatves išeiti, gėrėtis, mėgautis šventės laukimu, užsukti į kavinukę, apšilti ir vėl eiti tame dirbtinos šviesos nuskaidrintame žmonių šurmulyje...Ar galima ginčytis, kad tame prieškalėdiniame laike yra daug žavesio - ne tik komercijos, bet ir to smagaus pojūčio, kaip žmogaus rankomis sukurtas grožis praskaidrina nuotaiką toje beveik neišauštančio lapkričio gruodžio pilkumoje...

Tikrai, mieste dabar gražu, ypač vakare. Bet pereini vieną antrą kartą - ir kiek čia bežiūrėsi į tą nekintantį vaizdelį, tegu ir labai spalvingą...

Užtat, kai šiandien, išvažiavus iš miesto, atsivėrė tikras prieškalėdinis paveikslas, jau ne žmogaus rankomis sukurtas, tegu ir beveik nespalvotas, pilkai balkšvos spalvos rūkuose skandinamas peizažas, šerkšnu pasipuošusiomis žolėmis, panašiomis į egzotiškas gėles, supratau - šitie vaizdai nepabos, kad ir kiek kartų į juos žiūrėsi. Tegu aplink tik pilka su visais jos atspalviais (čia ne apie bestselerį omenyje:)), ji simbolizuoja tikrąjį Kalėdų laukimą - šitas peizažas keisis ir keisis, iš vienos niūrokos į kitą panašią, kol galiausiai viską nušvies tikroji, nesugalvota ir dirbtinai nesukurta šviesa...

O dabar telieka džiaugtis ir gėrėtis tais įmantriais padabinimais ant medžių, augalų, kelių ir laukų...

Ir pasijausti laimingu - kad gali pamatyti ir tai, kaip šventę gali sukurti žmogaus rankos, ir tai, kokia didžioji tapytoja yra gamta...Ačiū likimui, kad jis leidžia man tai pamatyti. Tikriausiai ir kiekvienas už tai galim padėkoti, tik, tiesiog, kartais pamirštam - tarytum laimei reikia kažko dar ir dar, o ne to, ką matom, ką turim...Nes ir pilka spalva gali būti visai ne pilka...

Apie moteris ir stereotipus

Kas dabar pasakys, iš kur mūsų sąmonėje įsitvirtino net atrodytų ne nuomonė, o tiesiog nepajudinamas įsitikinimas, jog visos skandinavų moterys yra tvirtos fiziškai, nepriklausomos finansiškai, skaityk, feministės ir, tikriausiai, niekad neverkiančios. Arba prancūzės – visos stilingos. Arba italės – kol jaunos, aistringos gražuolės, vėliau gi neginčijamas gausių šeimų autoritetas. Ir basta. Daugiau asociacijų mumyse kaip ir nekyla. Jeigu juodaodė – balsas bliuzui. Jeigu amerikietė – sotus gyvenimas ir visi su tuo susiję padariniai, teigiami ir neigiami. Jeigu japonė – paklusnumas ir ramybė. Jeigu tailandietė – neprilygstamas rytietiškas grožis. Jeigu estė – tiesiog sunkiai įskaitoma knyga. Jeigu latvė – neatpažinta žemė. O lietuvė? Kas yra lietuvė šiame dideliame pasaulyje? Kokią ją įsivaizduoja net netolimų kraštų žmogus? Ar yra kažkas, kas lietuvę moterį išskiria iš kitų? Su kuo ją galėtų sutapatinti koks nors brazilas ar prancūzas, ką svarbiausio joje išryškintų, koks apibendrinimas labiausiai tiktų? Sakysite, gal jie net nelabai žino ne tik lietuves, bet ir kur randasi Lietuva? Jiems atleistina, tegu. Bet mes patys ar žinome, kuo lietuvė moteris išskirtinė. Ne tam, kad būtų tuščiai garbinama. Tam, kad būtų suprasta. Bent jau čia, savoje žemėje. Juk Lietuvos ne tik vardas moteriškos giminės – pati Lietuva yra moterų. Ir tų, valdžioje, ir tų, blizgančiuose žurnalų viršeliuose bei vakarėliuose, ir tų, laukiančių nesulaukiančių, ir tų, kurios jau žino, kad niekad saviškio nesulauks... Parodos, koncertų salės, bažnyčios, kūrybos vakarai – visur beveik vien moterys, arba bent jau dauguma...Kokia ta Lietuva būtų be Lietuvos moterų? Kokios tos Lietuvos moterys? Gal nebus per drąsu teigti, kad lietuvė yra viskas viename – prancūzė, italė, estė, latvė, tailandietė, japonė...Todėl tokia ta Lietuva ir yra – gyvybinga,  pakylanti iš bet kokių nepriteklių, kurianti, spalvinga, žavinti...Nes tokios yra ir Lietuvos moterys, kurioms netinka vienas stereotipinis apibrėžimas...Mūsų laimei...