...dar kartą ne pavasariška tema...

...kai jau sau prisiekiau, kad visi mano rašiniai į blog'ą - tik su pavasarine energija ir optimizmu...kai jau, pagaliau, atėjo pavasaris...
...staiga visai netikėta žinia - dar vienas nulūžęs žmogaus gyvenimas...
Taip panašiai, kaip mūsų ąžuolo -  kai vėtra išjudino tai, kas viduje, seniai buvo po žaibo kirčio paslėpta, nors po tuo randu - jau ne ąžuolo stiprybė, o pažeista šerdis...
Taip panašiai, po to žmogaus, tikrai talentingo aktoriaus išorine bravūra, neretai netgi blevyzga - pažeista, pavargusi širdis, nusilpęs kūnas ir dvasia
Kokia paralelė su  AA Vytauto Šapranausko išėjimu...Ypač, kai teko šiandien netgi likusią ąžuolo dalį galutinai nuversti - neatlaikys toks medis netgi nedidelės vėtros...

Džiaugiuosi, kad mačiau jo Revizorių...gaila, kad turėjau bilietą į spektaklį, kuris neįvyko "dėl aktoriaus ligos"...gaila, kad daugiau nepamatysiu nė vieno - nei spektaklio, nei šou...Gal simboliškai statytojai pavadino jo paskutinįjį  k/f  "Valentinas vienas"...Tik tada atrodė - visa tai tik komedija, nes toks ir yra šio filmo žanras, kuriame jis vaidino tikriausiai save?..

Kaip tai pratęsia kuklias mano mintis rašinyje čia, bloge, prieš tai - kodėl tik žmogui išėjus jo vertę suprantam...Deja...