negalvojant
galvoti
ko nereikia galvoti
nematant matyti
ko nereikia
matyti
nesuprantant
suprasti
ko nereikia suprasti
(Marcelijus Martinaitis)
Šiomis dienomis visi (na, tikiu, kad bent absoliuti dauguma) galvojam, kalbam apie dar vieną didelį Poetą, išėjusį į ten, iš kur daugiau naujų jo eilių jau neišgirsim...
Visi žinojom, kad toks yra, neretai nelabai ir prisimindami, kad tos Suvalkijos vyšnios, tie numegzti keliai būtent Jo...Tiesiog, neįmanoma buvo neįsiminti Jo inteligentiškos išorės, baltų plaukų, visai ne valstietiško stoto...Daugelis tik pagal tai geriausiai Poetą ir atpažindavo, dar gal kažką girdėję apie Kukučio balades...Tiek ir bėdos, ne kiekvienam lemta būti poezijos žinovu. Tačiau, kai per Lietuvą nuėjo ši skaudi žinia - ne vienas iš naujo paskaitėm, įsigilinom ir įvertinom - kokio gylio kūryba, koks šviesus žmogus! Deja...Jau neateisi į Poezijos pavasarius, jeigu iki šiol neišgirdai Jo ten...Nesuklusi, nuo kitų (neretai nereikšmingų) darbų atsitraukęs, jeigu koks žurnalistikos nesusipratėlis, vietoj visokių martinelių ir fergių, pakalbins visiems paklausyti Jo... Jį, kaip ir ne vieną kitą, užgožė garsiai rėkiantys - iš Seimo, iš gatvės, iš niekur...
Ir todėl rodosi, kad nėra po Lietuvos dangumi tų - seną tėvų namą į sostinę persivežančių, gyvenančių taip, kad kitiems netrukdytų ir nenorinčių, kad jiems trukdytų, rašančių taip, kaip ne vienas jaučiam, tik pasakyti nemokam ("visi mes esam nebyliai, nes to, ką girdime giliai, dažnai nemokam pasakyti" - Just. Marcinkevičius)...Tokių giliai girdinčių, jautriai jaučiančių, tyliai kalbančių - bet labai TIKRŲ visame, prie ko JIE prisiliečia...
Tik, kai išeina, skaudžiai pajuntam - reikia žmones matyti laiku, kol jie greta, kol išeina tik trumpam - duonos ar vaistų nusipirkti... Net jeigu jie nėra dideli poetai ar kažkokiame poste esantys - neretas vistiek vertas pamatyti ir suprasti iš arčiau...
O ką kalbėti apie tokius Poetus, kaip Marcelijus Martinaitis ar Justinas Marcinkevičius - netgi jų tikrąją vertę suvokiam geriausiai tik tada, kai žemė atsiveria priimti visam laikui...
Ne pavasariškos mintys...Ką darysi - "balandžio sniegas" - ir šaltas, ir viltį teikiantis...Kad bus pavasaris...Kad žydės sodai...Kad mokėsim geriau laiku žmogaus vertę pajusti...
Todėl su pasimėgavimu skaitau žemiečio Juozo Nekrošiaus eiles ir prozą - džiaugiuosi, kad yra ne tik tiek, kiek jau parašyta...Jų bus ir bus, nes dar yra tas, kuris jas rašo - ne tik sau, mums visiems, su viltimi, kad laiku skaitysime ir kažko išmoksime...
Dar kartą pasvajokim apie viltį
Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu.
Mes turime, privalome pakilti,
Pasveikint gandrą virš gimtų namų.
Jau upės grįžta vėl į savo vagą,
Suprunkš tuoj pievoj juodbėriai žirgai,
Ir žemė šveis vėl ariantį noragą,
Metus gegutės vėl skaičiuos ilgai.
Palaukėj spinduliuos berželis laibas,
Bites vaišins baltoji obelis,
Vidurnakty pasėlius kryžmins žaibas,
O rytą su vaivorykšte nulis.
Dar kartą pasvajokim apie viltį
Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu.
Mes turime, privalome pakilti,
Pasveikint gandrą virš gimtų namų.
Skurdas. Elgetystė. Ubagystė. Elgetija.. Dabartinė. Sunki. Juodai balta. Sunarpliota iš nervų. Išsigimusi. Su veidų traukulingom grimasom. Gal tai ne bulgaras, praradęs pasitikėjimą, vargšas be ateities?
Mokslininkas renka metalo laužą, mergiūkštės savo drovumą parduoda už grašius, poetai, užuot kalbėjęsi su mūzomis, naktimis miesto pakraštyje saugo sandėlius, valstiečiai, kaip ir jų usnėti laukai, skursta ir miršta, ir niekieno neapgailėti, tartum pienės pūkeliai, išskrenda į nežinią.
O laikas sustingęs. Niūrus ir pritilęs. Lyg kažko lūkuriuoja. Mesti iššūkį dangui – ir dėl to verta gyventi. Gal jis mūsų laukia? Ar gal jau reikia... ( J.N.)
