Kalėdos. Ar jos ateitų, jeigu nedirbtų prekybos centrai?

Pažiūrėjau savo kuklius kuklaus blogo rašinėlius ir radau sakinį viename iš jų Kalėdų išvakarėse: Kalėdos yra tada ir ten, kur esi su savo mylimiausiais ir artimiausiais žmonėmis. Net jeigu nebūtum karalystėje... Taip, pernai šios šventės nuotaiką įtakojo tai, kad buvau vienoje karalystėje labai toli nuo Lietuvos, nuo sniego, kalėdinio šurmulio...Po palmėmis, ant žalios žolės, besimaudant atvirame baseine. Ir įsitikinau, kad Kalėdos gali būti be to šurmulio, kai visi turim pirkti ir pirkti, nors deklaruojam, kad ne pirkimas, valgymas ir dovanos yra šios šventės esmė ir prasmė. Deklaruojam, bet vistiek darom taip, kaip diktuoja visus apimanti ir vienijanti pirkimo manija...Vyresni pasakojam, kaip atrodė tos mūsų eglutės, papuošiamos tik Kūčių vakarą - kai dažnas žaisliukas buvo vis skirtingas ir su sava atsiradimo istorija, kai eglutę puošdavo saldainiai spalvingais popieriukais (kurie neišduodavo iki pat nupuošimo savo "kiauraviduriškumą", saldainį suvalgius), kai vata ir liktorėliai su "gyvomis" žvakutėmis visai derėjo šalia, nesibaimindami gaisro... Ir dovanėlės būdavo paprastos, ir mes, vaikai, ir mūsų tėvai būdavom laimingi... Taip buvo, nes taip BUVO...
Dabar yra kitaip, labai kitaip. Bet gal tai irgi nėra taip jau blogai? Tos girliandomis papuoštos miestų eglės, aikštės, gatvės, tos saldumynais kvepiančios krautuvėlės, tie kosmetikos, malonių buities dalykėlių, knygų spalvingi įpakavimai...Tie skubantys į šventę žmonės...Galimybė rinktis iš daugybės siūlomo materialaus gėrio tą TRUPUTĮ, kas irgi gali nušviesti kasdienybę ir prasklaidyti tamsą...
Blogai, jeigu tik pirkimas -  kuo daugiau ir kuo brangiau...Gerai, jeigu iš širdies - kiekvienam pritaikant ne pagal daikto piniginę išraišką, bet siekiant tik SUŠILDYTI ir PRADŽIUGINTI...Nes juk svarbiausia nepamiršti - Kalėdos yra tada ir ten, kur esi su savo mylimiausiais ir artimiausiais žmonėmis...! Juk bus, kai viskas taip gražiai derės tarpusavyje - prieš Kalėdas savo atvargę, keletui šventinių dienų uždaryti prekybos centrai ir vistiek esančios su mumis ir mumyse Kalėdos!

Laiptais žemyn

Lipi lipi laiptais aukštyn... pasieki kažkokią aukštumą... kažką iš aukščiau pamatai kitaip...daugiau įkvepi... daugiau patiki savimi ir gyvenimu...stiprus, sveikas, laimingas...
Ateina laikas nulipti...pradedi leisti vis dar apkerėtas matyto grožio ir įkvėptas tikėjimo savimi ir gyvenimu...kuo labiau leidiesi, tuo mažiau vis prieš akis...nusileidus net sunkiai patiki, kad buvai taip aukštai ir regėjai, ir jautei taip daug...
Taip ir gyvenime, deja...
Paimi paskutiniaisiais laipteliais nužengiančios Mamos ranką - dar šiltą, pavargusią, neturinčią jėgos kabintis į atramas...ir klausi savęs, kodėl ne visas laiptų pakopas padėjai nulipti...kad jai būtų lengviau...kad žinotum, jog praleidai visą įmanomą praleisti laiką kartu...

Ruduo. Ieškojimai ir atradimai





geltona-mėlyna

Turėjau apie rudenį parašyti dar aną sekmadienį, kai visus rudens darbus metę išvažiavom Lietuvos pažiūrėti - ir pamatėm ją visomis rudens spalvomis nusidažiusią...Ką čia tik geltona-mėlyna, reikia pridėti visus žalios, rudos, oranžinės atspalvius, bet ir tai dar nebus ruduo nutapytas, nes be kvapų ir garsų argi pajusi tai, ką gamtoje pajusti gali...

Tik ne vien dėl spalvoto rudens verta buvo pabėgti iš kasdienybės - suradom Molavėnų piliakalnius, kurie, manoma, gali būti Pilėnų vieta. Daug ten žmogaus rankų ir pinigų įdėta, bet tai yra vieta, į kurią atvykti verta. Aišku, ano sekmadienio saulė viską nušvietė ypatingiau, bet ir šio atšalusio rudens dienoms paįvairinti, o gal ir žiemužės metu verta pasigėrėti nuo netikėtai iš lygumų kelio išlindusiais priepilių, pakrančių, išsiraičiusių upelių vaizdais...

Kiek tų dar neatrastų kiekvienam mūsų vietų? Rokiškio,Biržų, Pasvalio, Telšių ar bet kuris kitas rajonas - tik pagooglink ir rasi tokių netikėtų maršrutų.

Nes ruduo ir jau darbai sode darže nudirbti...Nes ruduo toks palankus keliauti...Tiesa, nevisad šiltas ir saulėtas...Bet juk reikia tik gerų rūbų, karštos kavos termoso, geros kompanijos - ir noro nepradrybsoti savaitgalį prieš televizorių...

Kol dar liko spalvų - rudeninių...





Bandelės su lašinukais: be recepto

Tų bandelių yra tiek ir visokių - Maximoje ir kituose prekybos tinkluose, naujai pridygusiose kepyklėlėse, kur jų kaina oho, nes ten deklaruoja, kad kepa iš tikro sviesto ir dar kažkodėl turi būti labai brangu...Pastarosios dar kažkiek kvepia, bet vistiek yra tarytum negyvos - gal kad labai jau visos vienodos, tikriausiai, kad mokantis už jas ar kontroliuojantis jų gamybą-prekybą neprikibtų...Visi mes ne be nuodėmės - ir aš retsykiais "sugriešiju": tai iš alkio, tai dėl kokio būtinumo imu ir nusiperku. O paskui, neretai, taip ir nusimėto bent jau viena kokia nabagėlė iki šiukšlių kibiro...
Atrodytų, receptų pilnas internetas ir knygynai - su bandelėmis ir be jų...Tik rinkis, pirk produktus ir kepk. Kas siūlo su marcipaniniu įdaru (čia dėl žodžio, po kuriuo slepiasi visokios mandrybės), kas su kokiais prašmatniais glaistais ir apibarstymais.
Bet niekas taip nekvepia - vaikyste ir tikrais namais, kaip bandelės su lašinukais...
Šiek tiek skirtingo dydžio, gal ir kreivokos, bet jos ateina į mus ne tiek per skrandį - per kažkokį genuose slypintį kodą, iš paprastos lietuviškos virtuvės, kurią dar kartais netgi su plūkta asla kai kas dar pamenam iš kelionių pas tetas ir dėdes..Tas bandelės viliojimas prasideda kvepiančių rūkytų lašinukų pjaustymu,  svogūno kepinimu, pasklidusiu pipirų - tik tokių, "tikrų", juodų, be jokių egzotikų. Svarbi yra ne tik tešla - pats įdaro paruošimo procesas yra proga visiems įsijungti, būti, bendrauti...O paskui kyla, kepa, kvepia, garuoja - ir tirpsta visi iš pasitenkinimo!
Duoti receptą? Neturiu! Jeigu mielinę tešlą darai su meile, nepagailėdamas rankų šilumos minkymui ir sviesto pagardinimui, ji visad išeis. Tikriausiai taip tešlą ir darydavo tos mūsų su nedaug virtuvės įrangos, be vandentiekio ir kanalizacijos apsieidavusios, lietuviškos virtuvės fėjos su paprastomis prijuostėmis...O gal kitaip darydavo? Nepaklausėm...O dabar nėra ko paklausti...Todėl ir nėra čia recepto - tik emocija... Kad mūsų visų namai kvepėtų - savomis rankomis sukurtais, tegu ir paprastais stebuklais, nors ir kaip tai nepatiktų gamintojams ir prekybininkams:)

...dar kartą ne pavasariška tema...

...kai jau sau prisiekiau, kad visi mano rašiniai į blog'ą - tik su pavasarine energija ir optimizmu...kai jau, pagaliau, atėjo pavasaris...
...staiga visai netikėta žinia - dar vienas nulūžęs žmogaus gyvenimas...
Taip panašiai, kaip mūsų ąžuolo -  kai vėtra išjudino tai, kas viduje, seniai buvo po žaibo kirčio paslėpta, nors po tuo randu - jau ne ąžuolo stiprybė, o pažeista šerdis...
Taip panašiai, po to žmogaus, tikrai talentingo aktoriaus išorine bravūra, neretai netgi blevyzga - pažeista, pavargusi širdis, nusilpęs kūnas ir dvasia
Kokia paralelė su  AA Vytauto Šapranausko išėjimu...Ypač, kai teko šiandien netgi likusią ąžuolo dalį galutinai nuversti - neatlaikys toks medis netgi nedidelės vėtros...

Džiaugiuosi, kad mačiau jo Revizorių...gaila, kad turėjau bilietą į spektaklį, kuris neįvyko "dėl aktoriaus ligos"...gaila, kad daugiau nepamatysiu nė vieno - nei spektaklio, nei šou...Gal simboliškai statytojai pavadino jo paskutinįjį  k/f  "Valentinas vienas"...Tik tada atrodė - visa tai tik komedija, nes toks ir yra šio filmo žanras, kuriame jis vaidino tikriausiai save?..

Kaip tai pratęsia kuklias mano mintis rašinyje čia, bloge, prieš tai - kodėl tik žmogui išėjus jo vertę suprantam...Deja...

kodėl tik žmogui išėjus jo vertę suprantam...

negalvojant
galvoti
ko nereikia galvoti

nematant matyti
ko nereikia
matyti

nesuprantant
suprasti
ko nereikia suprasti
(Marcelijus Martinaitis)

 

Šiomis dienomis visi (na, tikiu, kad  bent absoliuti dauguma) galvojam, kalbam apie dar vieną didelį Poetą, išėjusį į ten, iš kur daugiau naujų jo eilių jau neišgirsim...

Visi žinojom, kad toks yra, neretai nelabai ir prisimindami, kad tos Suvalkijos vyšnios, tie numegzti keliai būtent Jo...Tiesiog, neįmanoma buvo neįsiminti Jo inteligentiškos išorės, baltų plaukų, visai ne valstietiško stoto...Daugelis tik pagal tai geriausiai Poetą ir atpažindavo, dar gal kažką girdėję apie Kukučio balades...Tiek ir bėdos, ne kiekvienam lemta būti poezijos žinovu. Tačiau, kai per Lietuvą nuėjo ši skaudi žinia - ne vienas iš naujo paskaitėm, įsigilinom ir įvertinom - kokio gylio kūryba, koks šviesus žmogus! Deja...Jau neateisi į Poezijos pavasarius, jeigu iki šiol neišgirdai Jo ten...Nesuklusi, nuo kitų (neretai nereikšmingų) darbų atsitraukęs, jeigu koks žurnalistikos nesusipratėlis, vietoj visokių martinelių ir fergių, pakalbins visiems paklausyti Jo...  Jį, kaip ir ne vieną kitą, užgožė garsiai rėkiantys - iš Seimo, iš gatvės, iš niekur...

Ir todėl rodosi, kad nėra po Lietuvos dangumi tų - seną tėvų namą į sostinę persivežančių, gyvenančių taip, kad kitiems netrukdytų ir nenorinčių, kad jiems trukdytų, rašančių taip, kaip ne vienas jaučiam, tik pasakyti nemokam ("visi mes esam nebyliai, nes to, ką girdime giliai, dažnai nemokam pasakyti" - Just. Marcinkevičius)...Tokių giliai girdinčių, jautriai jaučiančių, tyliai kalbančių - bet labai TIKRŲ visame, prie ko JIE prisiliečia...

Tik, kai išeina, skaudžiai pajuntam - reikia žmones matyti laiku, kol jie greta, kol išeina tik trumpam - duonos ar vaistų nusipirkti... Net jeigu jie nėra dideli poetai ar kažkokiame poste esantys - neretas vistiek vertas pamatyti ir suprasti iš arčiau...

O ką kalbėti apie tokius Poetus, kaip Marcelijus Martinaitis ar Justinas Marcinkevičius - netgi jų tikrąją vertę suvokiam geriausiai tik tada, kai žemė atsiveria priimti visam laikui...

Ne pavasariškos mintys...Ką darysi  - "balandžio sniegas" - ir šaltas, ir viltį teikiantis...Kad bus pavasaris...Kad žydės sodai...Kad mokėsim geriau laiku žmogaus vertę pajusti...

 

Todėl su pasimėgavimu skaitau žemiečio Juozo Nekrošiaus eiles ir prozą - džiaugiuosi, kad yra ne tik tiek, kiek jau parašyta...Jų bus ir bus, nes dar yra tas, kuris jas rašo - ne tik sau, mums visiems, su viltimi, kad laiku skaitysime ir kažko išmoksime...

Dar kartą pasvajokim apie viltį
Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu.
Mes turime, privalome pakilti,
Pasveikint gandrą virš gimtų namų.

Jau upės grįžta vėl į savo vagą,
Suprunkš tuoj pievoj juodbėriai žirgai,
Ir žemė šveis vėl ariantį noragą,
Metus gegutės vėl skaičiuos ilgai.

Palaukėj spinduliuos berželis laibas,
Bites vaišins baltoji obelis,
Vidurnakty pasėlius kryžmins žaibas,
O rytą su vaivorykšte nulis.

Dar kartą pasvajokim apie viltį
Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu.

Mes turime, privalome pakilti,
Pasveikint gandrą virš gimtų namų.

 

Skurdas. Elgetystė. Ubagystė. Elgetija.. Dabartinė. Sunki. Juodai balta. Sunarpliota iš nervų. Išsigimusi. Su veidų traukulingom grimasom. Gal tai ne bulgaras, praradęs pasitikėjimą, vargšas be ateities?
Mokslininkas renka metalo laužą, mergiūkštės savo drovumą parduoda už grašius, poetai, užuot kalbėjęsi su mūzomis, naktimis miesto pakraštyje saugo sandėlius, valstiečiai, kaip ir jų usnėti laukai, skursta ir miršta, ir niekieno neapgailėti, tartum pienės pūkeliai, išskrenda į nežinią.
O laikas sustingęs. Niūrus ir pritilęs. Lyg kažko lūkuriuoja. Mesti iššūkį dangui – ir dėl to verta gyventi. Gal jis mūsų laukia? Ar gal jau reikia... ( J.N.)

 

 

 

apie laukimą ir sulaukimą

 

Kartais atrodo, kad tas nesibaigiantis laukimas KAŽKO yra tarytum mūsų tautinis bruožas - gyvenam ne tuo, ką turim, o laukimu, kad kažkas BUS...Aišku, visame didžiuliame mūsų Žemės rutulyje visi kažko laukia - vieni, kad ateitų taika, kažkas, kad pakiltų iš ligos, sulauktų meilės, gautų duonos, o kažkas - triufeliais pagardinto delikatesinio patiekalo brangiausiame restorane, kur apmokės kosminę sąskaitą, kažkas laukia, kad greičiau apsiveršiuotų karvė, nes pabodo kasnakt vaikščioti į tvartą (kada gi?), laiško iš to, kuris rašo dažnai ar to, kuris niekad neparašė, vaiko pirmojo žingsnio, besikankinąs nemiga - ramaus nakties miego...Tiek daug to visokio laukimo - tarytum druskos suteikiančio mūsų gyvenimui tikro skonio, tikrų spalvų ir įvairovės...

Tik kodėl atrodo, kad mūsų laukimas yra visuotinis ir nelabai džiuginantis - juk mes amžinai laukiam tarytum ne su džiaugsmu, o kančia. Tai lietuvis ne vienas niekur nevažiuoja, nes pirmiausia reikia susitaupyti - namui, vaikų mokslams, paskui vaikų namui...Tik lietuvis vis nelaimingas, nes, neigdamas genuose užprogramuotą mūsų atsparumą šalčiui ir metų kaitai, laukia ir skundžiasi vis nesibaigiančia žiema...Ir aš  - ne kitokia...Man irgi jau taip įsiėdė ta žiema, tie beformiai rūbai, ta juoda spalva ant visų (ir manęs)...

Užtat ir noriu priminti - atsiverskim savo fotoalbumus (senoviškus, popierinius, su seneliais, jaunais tėvais ir tetomis bei dėdėmis) - kiek ten žiemiškų nuotraukų, kuriose jie laimingi, keistai plonai apsirengę, vieni kitus apsikabinę ir prisiglaudę stovi...Arba atidarykim savo kompiuterinius folderius, su gražiausiais baltos žiemos vaizdais (kiek nelaimingų po šia Saule, tokio šventiško baltumo nematę gyvena)...

Koks didelis  tas užsitęsęs mūsų laukimas - pavasarinės šilumos, garsų ir spalvų.

Jis nėra nesibaigiantis - jis todėl ir yra ilgas, kad pajustume LAUKIMO IR SULAUKIMO džiaugsmą...Koks menkas ir nesunkus tas mūsų niurzgėjimas, žinant, kad vistiek sulauksime!

Kokie keisti mes būtume, jei nepasidžiaugtume, kad gyvename tokiame ramiame krašte, be karų ir potvynių, be visuotinio bado - tik su kiek ilgoka žiema...Labai gražia žiema - belaukiant labai gražaus pavasario...

Telieka tik kantriai palaukti - ir sulaukti!

ta žiema...

...ta žiema, kaip ir prieš tai buvusi, ir dar prieš tai - ne tik šaltis, bet ir atgaiva akiai...Kartais nieko geresnio, kaip tiesiog žiūrėti pro langą...bet jeigu gyveni mieste, baltas žiemos sniegas mūsų visų patogumui turi pavirsti juodu šaligatviu, idant kojų neišsilaužytume...o tikroji žiema yra tada, kai tegu ir paspaudusio šalčio neišsiganę, išlekiam kažkur - kur tylu ir balta...Juk Lietuvoje tik ruduo toks ilgas ilgas - daug mėnesių...O tikroji žiema - argi ji ilga? Ta, tikroji, ji tęsiasi neilgai, dažnas net nespėja jos dorai pamatyti...Nesmerkiu tokių, bet gailiu jų...Tiesiog, juk jokia fotografija tikro vaizdo neperduos, nosimi šalčio neįkvėpsi, akių nuo baltumo neprimerksi...Todėl ir kviečiu - suspėkit! Rytojaus penktadienis įžanga į savaitgalį, kol dar žiema, balta ir tikra, mūsų nepaliko...Šiltų batų, gero kombinezono ir striukės, karštos kavos termose, sumuštinių į krepšį - ir tolyn nuo televizijos į žiemą! Juk kad ir kokia ji graži - norim, kad išeitų...Laimingi esam, kad gyvename čia, kur yra visi keturi metų laikai...

...draugystė - ar kas žino jos apibrėžimą?

...prie ko čia ta nuotrauka, prie šitokios temos? Tikrai tai ne klaida, o ir tema nebus apie tai, kaip ir ką reikia įdėti, sumaišyti, ištroškinti ar išvirti...Tiesiog, kai norim kažką gražaus palinkėti įvairiausiomis progomis, žodį "draugai, draugystė" ten neretai parenkam, kaip tinkamą palinkėjimui. O kas po tuo žodžiu slepiasi iš tiesų? Žmonės, kurie skaitosi mūsų draugais, kai mes esam kažkokiuose postuose, kurie būna su mumis, kai švenčiame įsimintinus gimtadienius ir esam nusiteikę klausytis palinkėjimų ir pagyrimų? Žmonės, kurie mūsų nelaimėse padeda palydėti į paskutinę kelionę mūsų artimuosius? Žmonės, kurie tiesiog be jokios priežasties, paskambina ar parašo, kuriems įdomi mūsų kasdienybė? Juk tikrai tie išvardinti žmonės dažniausiai yra mūsų draugai iš tiesų, tiesiog, priimame tai kaip duotybę, kaip normą, net nesukdami sau galvos dėl jų pastangų, nes ir patys panašias parodome, saugodami žmogiškąjį ryšį.
Tai prie ko čia ta nuotrauka ir kodėl kilo noras šiam neilgam stabtelėjimui ties draugystės tema? Priežastis paprasta, bet labai tikra...Kai grįžti ilgai nebuvęs Lietuvoje į kiek apdulkėjusį nuo vienatvės butą ir ant stalo randi kvapnių sausainių krūvą, duoninėje kelių rūšių duonos, o šaldytuve - papjaustytos įvairios mėsytės ir stiklainį sriubos, kurią pašildžius sušyla tavo kūnas ir siela, tada supranti, kas yra tikroji DRAUGYSTĖ... Dėmesys žmogui, žinojimas ir atjauta, kad grįši pavargęs ir alkanas, kad neturėsi nei laiko, nei noro trenktis į parduotuvę - tai suprantantis žmogus yra tikrasis draugas...Ne tas, kuris kalba apie draugystę, padaro tik tai, kas viešai matoma... O tas, kuris galvoja, jaučia ir padeda...Ir štai tokia karštos sriubos lėkštė žmones sujungia tikrai draugystei - be tuščių, didelių ir nelabai reikalingų panegirikos žodžių... Tegyvuoja!