apie niekam nereikalingus ir negražius

...turėjom šunį, visus trylika metų mums tai buvo gražiausias ir mieliausias draugas, nors pridirbdavo šunybių pakankamai (juk šuo:)). Gal todėl, kad jam neteko pakampiais kokio kąsnio ieškoti, jis buvo švaraus ir gražaus kailio, gerai išsimiegojęs kur nors ant kilimo, o, mums būnant darbe, neretai ant lovos. Net nekilo mintis, kad jis gali būti nemielas ir nereikalingas, nes negražus, nešvarus, paliegęs...Kodėl kilo tokios asociacijos, nors su Bimą palydėjom į šunų amžino gyvenimo lankas jau prieš daug metų? Tiesiog todėl, kad gražius smagu mylėti - nesvarbu ar tai šunys, ar žmonės (atleiskit už tokį sugretinimą).  O kodėl pajutau, kad negražių nesinori mylėti? Mūsų kaime, kuris yra geriausia vieta visą šiltąjį sezoną, netoliese gyvena vienintelė šeimyna - senutė motina ir sūnus, kuriam jau virš 60 (antrasis pernai pasirinko kitokią baigtį). Taip jau nutiko, kad tuose namuose kačių (nežinau kurios kokios lyties) ten yra gyva galybė - vos įėjęs į namus, rasi ir nat pečiaus, ir ant spintelių, ir ant lovos. Bet šį pavasarį kaimynė visai sunegalavo, o kadangi sūnui ne ji labiausiai rūpi...teko jai išrūpinti vietą slaugos ligoninėje. O katės? Jų nepadėsi nei ten, nei kitur - gyvūnų prieglaudose ir taip ankšta. Taigi, likusiam gaspadoriauti (tiek ten tos gaspadorystės) kaimynui tos katės dar mažiau rūpi, nei arklys ar kelios vištos. Jos kaip laukinės - visad bijodavo ir bėgdavo, pamačiusios svetimą. Veisėsi jos visos tarpusavyje, todėl yra tokios labai "antrarūšės"...O dar tokios purvinos, tokios perkarusios...Ne tokios, kurias malonu pašaukti, kai kam netgi ir paglostyti patiktų. Taigi, po truputį badas jas vis dažniau atveja į mūsų kiemą - manau, kad ne visas, gal kitos visai iškeliavo kitur laimės ieškoti. Atpažįstu juodą, persisukusią, žaliomis akimis, išdrąsėjusią kniaukti prašant, baltai juodai margą, visišką murzę ir amžinai alkaną, lietuviškai įprastai rainą, seną ir užsispyrusią, dar kažkokią...Ateina paėsti, neretai susirenka pasnūduriuoti malkinėje, vienas kartais apsinakvoja lauko židinyje, pašeriu, bet žinau, kad nepamilsiu...Nesmerkit! Gražius juk maloniau mylėti...Prisipažinkit, kad irgi taip galvojat...

apie Mamą Motinos dienoje

Tiek daug žodžių, Motinai skirtų - ar begalima ką nors protingesnio ar nuoširdesnio pasakyti? Kad nebūtų perdaug nuvalkiota, sentimentalu, kad tai būtų kažkokie dideli ir tikri žodžiai, kurie sušildytų ir mus, ir mūsų Mamas...Nebūsiu talentingesnė už kitus - kažin ar rasiu tą stebuklingą raktą nuo ypatingos paslapties? Kas yra Motinystė? Kas yra Moters kūne tokio, kad per jį ateina nauja gyvybė,- mokslo atskleistu, bet kiekvienam vis tiek sunkiai suvokiamu būdu atkartojanti veido ir kūno bruožus, giminės talentus ir, o varge, kartais prakeiksmus..? Kokie nesunkūs tie gimdymo skausmai ir tos bemiegės naktys, visi kasdienybės rūpesčiai - kad tik išsipildytų Motinos linkėjimas savo vaikams, net jau pražilusiems, būti sveikiems ir laimingiems? Kas tas vargas, kai motina mato, koks vienintelis ir nepakartojamas auga jos kūdikis... Kai ji viliasi, kad jam lemta būti pripažintu, dideliu, talentingu... todėl svarbi kiekviena jo išmokta pirma dainelė, pirmas piešinys, geras pažymys, mokytojos pagyrimas - juk tai tik patvirtina, kad ji bus laiminga motina, nes jos vaikas jau dabar turi tai, ką geriausio turi ji pati, netgi dar geresnio...

Tiek visko besitikinčios, tiek visko atiduodančios...Visų jų yra šita Motinos diena (o ar kuri nors diena metuose yra ne Motinos?..). Visų - pirmagimį ar kažkelintąjį kūdikį sūpuojančių, oro uostuose savo vaikams gera linkinčių, į svečias šalis plyštančia širdimi išlydinčių, besididžiuojančių vaikų pasiekimais, aukštais jų postais,  didelėmis algomis ir jų gražiomis mašinomis, vis dar tikinčių ir viltį prarandančių dėl alkoholikų ar kitaip paklydusių savo vaikų, prie netikėtai supilto vaiko kapo raudančių, nedaug turinčių, bet ir iš tų pačių sutaupančių dovanėlėms sūnums, dukroms, vaikaičiams, žentams ir marčioms, seniai lauktą telefono skambutį išgirdusių, prie pasiilgtų vaikų prisiglaudusių, jų apkabintų ir nepamirštų...Tų Motinų yra tiek daug ir tokių skirtingų - suvargusių, be kosmetikos ir madingų apdarų, kaip ir išpuoselėtomis rankomis ir veidais, madingais drabužiais pasirėdžiusių...Vis tiek visos jos yra vienodos - jos tikrai laimingos tik tada, kai nakčiai gali pabučiuoti savo vaikus, kai išgirsta: "Mama, aš Tave myliu..."