apie miškais atėjusį rudenį

tik dabar, kai už lango bjauriai lyja, kai kiekvieną mūsų ruduo palietė savo šalta ir šlapia ranka, supranti, kad tai buvo tikra laimė, tas tegu ir neilgas laikas, kai miškai švytėjo nuo rugsėjo šiemet tikrai šiltokos saulės...tai buvo galimybė pagauti tas valandas, tuos vaizdus ir sudėti į savo atminties skrynią - kad apšviestų ir sušildytų, kai medžiai dar tebebus geltonai raudonai nusidažę, bet šiaurinis vėjas jau gins mus į pastogę...Dar viena pamoka - reikia suspėti pamatyti, pajausti, pasimėgauti viskuo, kas yra tą akimirką, nes tai, kas tegu gal ir tęsiasi kalendoriškai - jau yra kitaip...Bet tai nereiškia, kad tas miškais atėjęs ruduo, tegu šaltas ir šlapias, toks jau visai nieko vertas - juk kojas parietus sėdėti priešais židinį, niekur neiti, tiesiog mėgautis nieko neveikimu, yra irgi malonumas...tik jau kitoks...Todėl dabar jau mėgautis reikia juo - kad suspėtume...nes gal ne miškais, bet ruduo kažkur išeis, užleis vietą žiemai - gal gražiai ir baltai? Tikėkimės...

apie lietuvišką virtuvę

na gerai, nuraminu - čia nebus nieko apie tai ką gaminti, iš ko gaminti, nes panašių puslapių yra galybė (prisipažinsiu, tikrai ne vieną jų mėgstu, o www.beatulia.blogspot.com pagelbėjo ne kartą savo tikrai gerais ir patikrintais receptais). Tiesiog, šiame mūsų migracijos, integracijos, kultūrinių mainų laike vis dažniau tampa nemadinga, o gal tiksliau sakyti - tampa madinga, peikti lietuvišką virtuvę. Kad labai jau nesveika, riebi, neišradinga, kad jei maitintis tais visais riebalais - aterosklerozė garantuota, o dar ir visokių kitokių baisybių patirsi. Nesiginčiju, gal ir gali taip kažkam nutikti...Bet vis prisimenu savo dėdę Stasį, kuris mirė 87-erių - pamenu vaizdą iš vaikystės, kai dėdienė jam ištraukdavo riebų virtų lašinių gabalą, kurie su bulvėmis, raugintais agurkais, krienais, virtais burokėliais  ar dar kokiais priedais buvo dažnas jo valgis, o atšalę tie lašiniai keliaudavo su juo pietums į kolūkio laukus. Nežinau ar kuris įsivaizduojam save, kad išgyvensim tiek metų.

Taigi, be jokios sąžinės graužaties ir šį rudenį, kai tik atsirado laiko, jau nukasus savas bulves sodyboje, bulvių plokštainis (man vistiek suprantamiau tiesiog kugelis) garavo ant mūsų stalo - su nemažai šoninės, grietinės viduje, su padažu iš paspirgintų lašinukų ir svogūnų ant viršaus... Buvo taip skanu, taip kvepėjo, kad tie bauginimai nuo visko visados nurankioti visokius riebaliukus net kvaila būtų galvoti. Ir cepelinų noriu, ir raugintų kopūstų sriubos su šonkauliukais, ir barščių, kuriuose kvepia rūkytas juose virtas kumpis...

Nes manau verta prisiminti žodžius, kuriuos kažkada sakydavo vienas mano viršininkų - kalnuose žmonės ilgai gyvena ne dėl gero oro ir sveiko maisto - jie viršininkų neturi...

Taigi, gal tiesiog ne vien lietuviški patiekalai gali sutrumpinti mūsų gyvenimą?