Kartais akis užkliūva už pasvirusio kryžiaus, kuris žymi kažkieno gyvenimą su visais vargais ir džiaugsmais... Net kai nėra tų, kurie jį statė, jis tebegyvena... Ir kviečia mus eiti per gyvenimą - nepamirštant sustoti ir pasikalbėti: su Žmogumi, Medžiu, Troba, Kryžiumi...Net jeigu jų anksčiau nepažinojai, jeigu sutikai tik dabar...Nepraleisti tos galimybės...nes kada nors jos gali nebebūti...
PS - tas tekstas parašytas senokai gulėjo, ta fotografija irgi ne šių metų...Tik dabar juos vėl atradus, labai iškalbingai viskas susidėliojo...Jau pora vasarų, kai ir to pasvirusio kryžiaus nebeliko - nukrito ne tik jo papuošimai, jis pats nugriuvo ir supuvo...Kaip ir kažkada čia buvusio kaimo žmonių anei vieno - daugelio ne tik čia, bet apskritai po šia saule...
