Kaip ten, ant malkų po žiemos užsilikusiame vazonėlyje, kielė susisuko lizdą, net nematėm – tik kartą atsitiktinai akis
užkliuvo ir už vazono, ir už jame pūpsančių, išpūstų paukščio akių, nes, matyt,
buvo būtinas išsėdėti ant kiaušinių laikas, todėl kielei atsakomybės už palikuonis instinktas buvo svarbesnis, negu baimė dėl savęs...
Išskrisdavo, pati pasimaitindavo – ir vėl kantriai
tupėjo, o mes stengėmės kuo mažiau ramybę drumsti. Ir, aišku, atėjo diena, kai
pamatėm vietoj buvusių penkių kiaušinukų
pūkų kamuoliukus, kuriuose tik gelsvi snapų brūkšneliai šiek tiek
skyrėsi. Taip norėjosi nufotografuoti, bet teko išvažiuoti, atidedant dienai
kitai, vėliau...Ir ką manot, po trumpo laiko atvykom į sodybą ir pirmiausiai skubėjom žiūrėti, kaip ten mažyliai laikosi...Žiūrim, paūgėję, bet visi tupi lizde. O ryte –
jau niekas nebetupi, nes kieliukai jau skraido po malkinę, o po valandėlės jau neria pro surastus plyšius į platesnį ne pasaulį. Ir žiūrėk dabar kiek nori –
tuščias liko tas lizdas...Gal kada ir užsuks, nebent nakvynės ieškodami...
Taip jau yra – ir žmogaus palikuonys irgi palieka gimtą
lizdą. Ir ta paukščių šeimyna taip gražiai patvirtino tą mūsų žinojimą, kuris
kartais sunkiai dera su mūsų tėviškais jausmais – kaip čia taip, ima ir
išskrenda... O juk išskrenda - ir lizdas lieka tuščias...Tik, žmogau, pasidžiauk: tavo vaikai bent laiks nuo laiko tą lizdą aplanko! Kažin ar paukščiai paskui atpažįsta vieni kitus, ar užaugintieji žino, kas kantriai juos išsėdėjo ir išmaitino?..
Štai ir graži proga susitaikyti su realybe - paliko gimtą lizdą...Bet juk sugrįš! Tėvų priedermė laukti ir džiaugtis sugrįžtančiais...Anksčiau ar vėliau tas gimtas lizdas žmogui įgyja tikrąją vertę...O gal ir paukščiui? Todėl tegu liks ta lizdavietė neliečiama - o gal?.. Kažkam tai telieka gimtais namais...
