Pro gruodžio užuolaidą

Žvilgsnis pro gruodžio užuolaidą...

į ąžuolą, šimtmečius vėtras atlaikiusį...
į tylą...nebėgant niekur, tiesiog pabūnant su savimi...
Prasmingų visiems ateinančių metų -
pakankamai laiko darbams ir galimybės retsykiais stabtelėti...

apie nepilką su daug pilkos spalvos Kalėdų laukimą

Gera dabar mieste, kuris jau kalėdiškai puošiasi, kviečia į tas papuoštas gatves išeiti, gėrėtis, mėgautis šventės laukimu, užsukti į kavinukę, apšilti ir vėl eiti tame dirbtinos šviesos nuskaidrintame žmonių šurmulyje...Ar galima ginčytis, kad tame prieškalėdiniame laike yra daug žavesio - ne tik komercijos, bet ir to smagaus pojūčio, kaip žmogaus rankomis sukurtas grožis praskaidrina nuotaiką toje beveik neišauštančio lapkričio gruodžio pilkumoje...

Tikrai, mieste dabar gražu, ypač vakare. Bet pereini vieną antrą kartą - ir kiek čia bežiūrėsi į tą nekintantį vaizdelį, tegu ir labai spalvingą...

Užtat, kai šiandien, išvažiavus iš miesto, atsivėrė tikras prieškalėdinis paveikslas, jau ne žmogaus rankomis sukurtas, tegu ir beveik nespalvotas, pilkai balkšvos spalvos rūkuose skandinamas peizažas, šerkšnu pasipuošusiomis žolėmis, panašiomis į egzotiškas gėles, supratau - šitie vaizdai nepabos, kad ir kiek kartų į juos žiūrėsi. Tegu aplink tik pilka su visais jos atspalviais (čia ne apie bestselerį omenyje:)), ji simbolizuoja tikrąjį Kalėdų laukimą - šitas peizažas keisis ir keisis, iš vienos niūrokos į kitą panašią, kol galiausiai viską nušvies tikroji, nesugalvota ir dirbtinai nesukurta šviesa...

O dabar telieka džiaugtis ir gėrėtis tais įmantriais padabinimais ant medžių, augalų, kelių ir laukų...

Ir pasijausti laimingu - kad gali pamatyti ir tai, kaip šventę gali sukurti žmogaus rankos, ir tai, kokia didžioji tapytoja yra gamta...Ačiū likimui, kad jis leidžia man tai pamatyti. Tikriausiai ir kiekvienas už tai galim padėkoti, tik, tiesiog, kartais pamirštam - tarytum laimei reikia kažko dar ir dar, o ne to, ką matom, ką turim...Nes ir pilka spalva gali būti visai ne pilka...