Ateina laikas nulipti...pradedi leisti vis dar apkerėtas matyto grožio ir įkvėptas tikėjimo savimi ir gyvenimu...kuo labiau leidiesi, tuo mažiau vis prieš akis...nusileidus net sunkiai patiki, kad buvai taip aukštai ir regėjai, ir jautei taip daug...
Taip ir gyvenime, deja...
Paimi paskutiniaisiais laipteliais nužengiančios Mamos ranką - dar šiltą, pavargusią, neturinčią jėgos kabintis į atramas...ir klausi savęs, kodėl ne visas laiptų pakopas padėjai nulipti...kad jai būtų lengviau...kad žinotum, jog praleidai visą įmanomą praleisti laiką kartu...
