Tie du šimtamečiai ąžuolai buvo svarbiausias argumentas prieš dešimtmetį pirkti šitą vietą, buvusią sodybvietę, su dideliu rūsiu žemėje ir su dar išlikusiu jau užverstu šuliniu, bet šiaip jau seniai tapusią ganykla kolūkio, o po Nepriklausomybės atgavimo - kaimo žmonių gyvuliams. Vienas, kurį apglėbti gali tik trys suaugę žmonės, ir kitas, kiek menkesnis, bet kamienas kurio pažymėtas didžiuliu randu, likusiu nuo tada (net nežinau kada), kai į jį trenkė žaibas...Tą randą ir tą sugebėjusį išgyventi žaibo kirtį ąžuolą didžiouodamiesi kaip pavyzdį rodėme visiems, kurie lankėsi sodyboje - ne į kiekvieną medį ar žmogų likimas taip skaudžiai trenkia, ne kiekvienas sugeba tai atlaikyti...Pažeistą kamieną paglostydami, vis pakalbėdavome, kad vistiek šitas galiūnas pergyvens mus, nors kažkas ten viduje tikrai yra pažeista. Stiprus tas ąžuolas, aukštas, šakos plačios - jo šešėlyje sūpuotis hamake vasaros karštyje vienas malonumas, o vakare sūpuoklėse po juo stebėti pro šakas žvaigždėtą besisūpuojantį dangų - kaip paslaptingas ritualas...
Ir ta vėtros naktis, kai rodėsi, jog nuskrisim su namu, o medžiai upės krantuose ne ošė, o ūžė, švilpė, šniokštė, nieko daugiau ir negirdėjom - tik nesibaigiantį vėjo triukšmą...Tik ryte, po nemiegotos nakties ilgiau numigę, pamatėme - guli pusė mūsų galiūno ąžuolo... Ta nugriuvusi dalis tokia didelė, galinga, su šakomis, kaip rankomis ištiestomis... O ta likusi nuo kamieno atsišakojusi dalis tarytum ne to medžio, ne ąžuolo...Ir vaizdas į upės slėnį, tolyn, keistai atviras...Tik nedžiugina ta platesnė erdvė atsivėrusi...
Taigi, gal keista lyrikų tauta esam, vos ne kiekvieną ąžuolą apraudanti. Pragmatiškai žiūrint, bus gerų malkų židiniui, dar gal ir koks kelmas pasėdėjimui ar iš šakų pagražinimas statiniui...Bet vistiek kaip gero bičiulio gaila - gal ir gerai, kad į ąžuolą žiūrėdami ne kubinius metrus medienos matom...
Tik vieną pamoką išmokti reikia - tvirtas iš išorės neretai gali būti pažeistas viduje...Ir medis, ir žmogus...Nepražiūrėkime to, laiku nepasikalbėję...
