Tas pavasaris visados ir visus veda iš proto - ne tik tuos, kurių -iolika net darganotu oru verčia eiti į gatvę, ieškoti draugijos, o dar geriau - vieno ir tikro draugo...Tereikia po to ilgo nesusipratimo, kurį vadinam rudeniu-žiema, pralįsti saulei, dangui iš pilko nusidažyti žydrai - išsyk pilnos gatvės, parkai ir visa kita, kur miesto žmogus gali "pajausti gamtą". Na tai kas, kad betonas po kojomis, kad žolei augti lemta tik ten ir tiek, kiek kažkada nusprendė kažkoks žmogus, palikdamas tame betone keletą skylių. Juk vistiek - pavasaris! Mielas buvimas prieš saulę, pavasarinė apranga (pagaliau po tų juodų pabodusių sunkių rūbų...), o visa kita kaip visados - nebent vietoj kavinės lauko kavinė...Tiesa, galima pasėdinėti, nebūtinai ant suoliuko, galima pasivaikščioti paupiu, parko takais...Tik prieš akis vistiek nedaug pavasario, geriausiu atveju pavasariškai atrodančių žmonių. Nepamatysi paukščio, žibuoklės ar kitos speigą atlaikiusos ir išlindusios gėlytės, juolab, nenuskinsi (gal ir gerai, kad jos mieste neauga, juk vistiek nudraskytų, perdaug žmonių tikėtinam pavasario gėlių skaičiui). Užtat ir sakau - pavasaris yra pavasaris kitur, ne mieste. Tereikia paklausti savęs - negi nenoriu spėti pamatyti tikrojo pavasario, pakvėpuoti tikru oru? O paklausus, neįsivaizduoju, kad nekiltų noras pamatyti ir užuosti, apsvaigti tikrąja prasme, ne vardan literatūriško žodelio...
