dar tebėra gyvi žmonės, kurių gimimo dokumentuose nurodyti kaimai, kurių, deja, jau su žiburiu nerasi - net jei žinai apytikrę vietą, jau nesuprasi, net medžių nelikus, kur tų kaimų pradžia ar pabaiga, kas ir kur gyveno...Statistiškai sako, kad kiekvienoje seniūnijoje juos suskaičiuoti galima, nors ir nemažai jų yra - tik kam dabar tai rūpi, yra svarbesnių problemų, kurios ir tai nerūpi...Todėl belieka žavėtis, kad kažkas iš kažkada buvusio kažkokio kaimo ima ir savo jėgomis atritina akmenį ar kitokį ženklą palieka...Negražiai atrodo tie mano epitetai "kažkas, kažkoks" - tarytum rašyčiau apie tai be meilės ir pagarbos. Gerbiu tus mano senelių kaimo, mano mamos gimtojo kaimo, nutrinto nuo Lietuvos žemės, vyrus ir moteris, jau keletą vasarų susirenkančius prie akmens su gyvenusių čia šeimų pavardėmis. Daugelis paprastais kaimietiškais veidais ir apdarais, daugelio ir jau suaugę vaikai paprasti žmnės, retas kokia didele iškalba pasižymi, bet juose yra ta tikroji nedaugiakalbė meilė tėviškei...Ar ne to gimto slenksčio pojūčio mums ir mūsų vaikams labiausiai ir trūksta, nors daugelis ir tebeturim adresus, žyminčius dar esančius miestus ar kaimus? Tie, nesančių kaimų žmonės, ar ne geriau tebegirdi ryto prabudimą, nesibaigiančius darbus, vakarą, paukščių čiulbėjimą, kaimynišką "Labas"? Neišsaugoję medinių tėvų trobų, išsaugojo ir tebedainuoja jaunystės dainas, kai tik vėl draugėn susirenka, bet kai jų neliks, kas tuos kaimus primins? Juk ir akmenys ar kryžiai ne visus juos, buvusius, žymi...
