apie žydėjimą

Kaip ta slyva pražydo, kokia balta, kokia kvepianti, akies neatplėši...Nenuneigsi - graži, tiesiog, gražuolė... Ir kvepėjo, ir bitės ją lankė. Atrodytų, kad tokia grožybė gal ne visam laikui, bet turi būti, tęstis, džiuginti. Deja...Jau po trijų dienų viskas pasikeitė...Pasikeitė greit ir negrįžtamai (šiuo atveju, laimei, iki kito pavasario).

O dabar pražydo obelys - ne taip rėžiančiai, po truputį, iš rausvų pumpurų skleisdamos žiedą vienas po kito...Kažkoks tarytum labiau subrandintas grožis, kuriam lemta ilgiau užsibūti tame žydėjime. Juk ir skirtas didesnio vaisiaus užmezgimui, o tas vaisius irgi ilgesniam gyvenimui skirtas...

Štai ir galvoju - juk panašu į tą vienadienį, ryškų, pabrėžiamą "žydėjimą" - žurnalų viršeliuose, gyvenimo būdo laidose, kur jaunam kūnui tiek daug liaupsių ir dėmesio. Kiek ir kaip daugeliui lemta žydėti? Ir vistiek rinkčiausi būti obelimi, ne ta gražuole slyva...