ko gero, savo liūdesiui, turiu pripažinti, kad laiko bėgimo įrodymas yra tai, ko mes nepadarome... Nuo pažado sau - garsiai, tyliai, raštu: nueiti, išmokti, parašyti, pagaminti, iki to, kai įvertini, kad to nepadarei, gali pajusti kiek daug laiko praėjo...Nes jei padarai, tiesiog nejunti, kad tai matuojama laiku...
Paradoksas - mūsų nedarymas žudo laiką, mūsų laiko nevertinimas, neišnaudojimas leidžia ryškiau pajusti jo tėkmę. Taigi, ir kas toliau? Veikti, daryti - ir Laikas bus mūsų!
Apie mane
- Zita
- Šaulys. Tikras, su visais būdingais geraisiais bruožais (blogų Šauliai neturi:))
Netgi žiogas, nenuilstantis muzikantas, stabtelėja. Ir yra laimingas
Reikia laikytis iš paskutiniųjų, kol bent vieną šaknį maitina žemė
